Kovo 19 dieną sukanka 40 metų, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jį iki 1989 m. leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Prasidėjus Atgimimui, „LKB kronikos“ leidimas nutrauktas pačių leidėjų sprendimu.
„LKB kronika“ buvo pirmasis solidus pogrindžio leidinys, jos tematiką sąlyginai būtų galima suskirstyti taip: kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų teisių suvaržymo; skelbimai apie priverstinį ateizavimą mokyklose; pranešimai apie okupacinės valdžios kovą su laisvu žodžiu, tarp kitų leidinių – ir su pačia „Kronika“ – kratas, tardymus, leidėjų ir platintojų teismus; įvairios žinios iš vyskupijų, pateikiančios konkrečius faktus apie tikinčiųjų teisių pažeidimus. Iki 1983 m. „Kroniką“ Kybartuose redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius SJ, vėliau perėmė kunigas Jonas Boruta SJ (šiandien abu vyskupai). Per 17 metų išėjo 81 „LKB kronikos“ numeris. Leidinys buvo verčiamas į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinamas daugelyje katalikiškų kraštų.
„LKB kronikos“ redagavimas buvo ne tik sunkus, bet vienas iš pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pagrindinė leidinį persekiojusi institucija buvo KGB – TSRS Valstybės saugumo komitetas. 1973 m. KGB ėmėsi likviduoti slaptas religinės literatūros spaustuves. Lapkričio mėnesį darytos kratos daugiau kaip 40 asmenų butuose. Buvo suimti „LKB kronikos“ bendradarbiai Petras Plumpa, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis. 1974 m. suimti Virgilijus Jaugelis, Juozas Gražys, Nijolė Sadūnaitė, Antanas Patriubavičius. 1983 m. kunigo Alfonso Svarinsko teisme buvo suimtas „LKB kronikos“ redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius ir nuteistas 6 metams laisvės atėmimo bei 4 metams tremties.
Šiandieninis Kauno arkivyskupas prisimena: „1984 m. pavasarį į Permės lagerį atvyko tardytojas J. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: „Jūs buvote „LKB kronikos“ redaktorius“. Tikriausiai tikėjosi, kad, būdamas nuteistas, prisipažinsiu. „Ar „LKB kronika“ jau neina?“ – paklausiau. „Eina“, – išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m.
Būdamas Sibire, sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus „LKB kroniką“ gyvą išlaikė kelios seserys vienuolės ir kunigas Jonas Boruta. Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB kronikos“, tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių“.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius prisimena: „Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelsto veikimo bomba. Kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti. Kur paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkama medžiaga, ji nekeltų grėsmės? Ji per daug didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti „Kronikai“, o kitą – oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti.
Maskvoje, Puškino gatvėje esančioje krautuvėlėje, pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; kažkas rusišką raidyną pakeitė į lietuvišką, ir pavojinga mašinėlė ant stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau „operaciją“, ir ant stalo stovėdavo visiškai saugumui nenusikaltęs padaras. Išimtas raidynas tilpdavo saujoje ir, įsikišus jį į kišenę, buvo galima bet kur išnešti ir lengvai paslėpti.
Kad liktų mažiau įkalčių, kartkartėmis keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių su lituokliu pakoreguoti, pakeičiant bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Šiai operacijai dažnai užtekdavo tik meistro replių. Vėliau, jau tardymo metu, galutinai įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus, nustatant „nusikaltėlę“ rašomąją mašinėlę“.
Kad parengtas „Kronikos“ numeris pasiektų laisvąjį pasaulį, pirmiausia jis keliaudavo į Maskvą, kur buvo perduodamas Vakarų korespondentams. Leidėjai su dėkingumu ir pagarba prisimena Lietuvos draugus: ramųjį Sergejų Kovaliovą, visada besišypsantį Aleksandrą Lavutą, dalykiškąją Tatjaną Velikanovą, energija kunkuliuojantį dvasininką Glėbą Jakuniną ir kt. „Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys – informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmogaus teisės“, – prisimena arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Minėtus disidentus pradėjus suiminėti, „Kronikos“ kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistai iš JAV. Daugumai jų, išdrįsusių rizikuoti, „Kronika“ buvo perduodama mikrofilmais, juos paslepiant kokiame nors suvenyre.
„Nujaučiau, kad „Kronikos“ leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome, – prisimena vyskupas Jonas Boruta. – Kai areštavo kunigą S. Tamkevičių, „Kronikos“ leidybos krizė neištiko: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė paruošta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti parengtos, pajėgios bei pasiryžusios. Viešpatie, kokia tai malonė, kad mums leidai prie to prisidėti.
Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte per savo Bažnyčią pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų dienų principą: daryti nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką galiu čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli“.
Informacijos iš Plungės „Kronikoje“ nėra daug. Gal kad mūsų krašte nebuvo pakankamai tam pasiryžusių žmonių, gal todėl, kad Plungė gerokai nutolusi nuo jos leidybos centro Kybartų…
50-ajame numeryje pateikta informacija apie klebono kun. Adomo Milerio laidotuves: „1981 m. spalio 20 d. buvo laidojamas staiga miręs vietos klebonas kun. Adomas Mileris. Jis pasižymėjo kaip nepaprastai energingas kunigas ir ne kartą nukentėjęs už savo uolumą. Pokario metais kun. A. Mileris Telšių katedroje labai sėkmingai dirbo su jaunimu. Už tai bedievių išmestas iš buto, gyveno palapinėje šventoriuje. Dirbdamas Gaurės klebonu, suorganizavo vaikų chorą. Ir vėl už tai valdžios buvo nubaustas – dirbo durpyne paprastu darbininku (…). Bedieviai kun. A. Mileriui dar kartą bandė atkeršyti – neleido jo laidoti šventoriuje. Pasekmės buvo nelauktos. Laidotuvių procesija paralyžiavo visą miestą. Nedirbo įstaigos ir parduotuvės. Visi skubėjo į gatvę ir prisijungė prie laidotuvių procesijos. Tokios demonstracijos, tokio žmonių susitelkimo Plungė dar nebuvo mačiusi…“
47-ajame „Kronikos numeryje“ yra Telšių vyskupijos Kunigų tarybos skundas TSRS Generaliniam prokurorui, datuotas 1980 m. lapkričio 30 d. Jame, be kitų prieš Telšių vyskupijos bažnyčias ir tikinčiuosius padarytų nusikaltimų, minimi ir šie:
„1978 m. lapkričio mėn. sunaikinta keliasdešimt religinių paminklų Plungės kapinėse. Nusikaltėliai nerasti“.
„Varduva (Žemaičių Kalvarija, Plungės r.). 1979 m. balandžio mėn. išlaužtas geležinis tabernakulis, išneštas Švč. Sakramentas, jo likučiai išbarstyti ant šventoriaus ir ant žemės. Matyt, tai padaryta išniekinimo tikslu, nes nepavogti nei religiniai indai, nei kitos materialinės vertybės“.
„1979 m. rugsėjo 23 d. žiauriai nusiaubta Alsėdžių bažnyčia (Plungės r.): sulaužyti 7 tabernakuliai, Švč. Sakramentas išbarstytas, daug šventų vertingų dalykų pavogta, nepaliestas tik Šv. Kazimiero altorius. Nepavogtos meninės vertybės, aukų dėžutės – aiškus bedievių darbas išniekinimo tikslais. Tą naktį kultūros namuose vyko pasilinksminimas. Kaip visada, po tokių „kultūros“ naktų šventorius priterštas, paverstas tualetu. Jokie nusikaltėliai neišaiškinti“…
Būtų sunku įsivaizduoti mūsų Atgimimą, o drauge ir buvusios Sovietų Sąjungos tautų išsilaisvinimą be „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“. Ji padėjo mums ateiti ir į Kovo 11-ąją, kaip lietuvybės ir tikėjimo pamatas, kaip vidinės laisvės nešėja, kaip tiesos balsas Lietuvoje.
