Akylesni Plungės parko lankytojai jau kurį laiką turbūt pastebi, jog kairiojoje Mykolo Oginskio dvaro oficinoje atsirado gyvybė – virš paradinių durų puikuojasi iškaba su užrašu „Sakalėnė“. Kunigaikščių laikais svečių kambariams, vėliau mokyklai pritaikytas pastatas šiandien po savo stogu priglaudė žmogų, turintį tikslą atgaivinti senąsias Lietuvos sakalininkystės tradicijas. Mintis – įdomi, dar įdomiau, kad tam pradžią davė… Plungės parko kovarniai.
Plungiškis menininkas Virginijus Narkus, be kitos savo veiklos, šiandien yra viešosios įstaigos „Lietuvos sakalininkai“ įkūrėjas. Kol kas įstaiga vienija tik patį Virginijų ir jo paukštį – Kalifornijos vanagą Lėtą. Bet plungiškis tiki, jog jo turima vizija, kad būtent Plungė taps Lietuvos sakalininkystės sostine, pamažu bus įgyvendinta. Bet apie viską nuo pradžių.
Apie tai, kad taps Kalifornijos vanago šeimininku, V. Narkus sako niekada negalvojęs. Jų draugystės istorija prasidėjo nuo prieš kurį laiką lyg tarp kitko Žemaičių dailės muziejaus direktoriui pateikto siūlymo, kad galbūt vertėtų į kovą su Plungės parką uzurpavusia kovarnių populiacija pasitelkti sakalus. Tuo metu parke buvusi speciali kompanija, kurioje buvo ir pats Virginijus, derino būsimas Plungės miesto šventės detales. „Bet mes nelabai galėjome susišnekėti – tokį triukšmą kėlė varnos“, – prisimena vyras.
Mintis dėl sakalų ėmė rutuliotis. „Pamaniau, jog surasiu Lietuvoje sakalininkus, jie atvažiuos į Plungę, ir problemos dėl varnų mūsų parke neliks“, – pasakoja V. Narkus. Tačiau ne viskas, pasirodo, taip paprasta. Sakalininkų paieškos buvo bergždžios – mūsų šalyje jų realiai egzistuojančių nebuvo. Todėl nuspręsta pagalbos ieškoti Lenkijoje, kur sakalininkystės tradicijos kur kas gajesnės.
Susisiekęs su vienu žinomu Lenkijos sakalininku, šis atvykęs į Plungę, tačiau čia vėlgi laukė nusivylimas. Pasirodo, sakalai mėgsta erdves, jiems reikia atvirų vietų, tad parkas su medžiais ne itin jiems palanki vietovė. „Tada jau mane „užkabino“. Sukilo savotiškos ambicijos, galvojau, kuo mes prastesni, kad patys nesugebame su problema susitvarkyti“, – su šypsena dabar prisimena Virginijus. Taip gamtai prielankumą jaučiantis, senąja lietuvių kultūra besidomintis plungiškis tapo baltų mitologijoje laisvės deivės Lėtos garbei pavadinto vanago šeimininku.
„Tas lenkas galvojo, jog aš viską išmanau apie paukščius, tačiau iki tol aš dorai net vištų savo gyvenime nebuvau auginęs, taigi turėjau ko pasimokyti“, – dabar kalba V. Narkus, prisimindamas savo sprendimą įsigyti laukinį plėšrų paukštį. Vyro šeima tai priėmė kaip savotišką nuotykį: smalsumas turėti tokį augintinį nugalėjo. „Vieni augina šunis, kates, mes – vanagą“, – šypsosi pašnekovas. Aišku, iš pradžių atrodęs kaip egzotiškas augintinis dabar plėšrusis paukštis jau tapo natūralia Narkų šeimos dalimi, su jo priežiūra apsiprasta, atsirado tarpusavio ryšys, tam tikra rutina. „Kai su paukščiu bendrauji 24 valandas per parą, jo adaptacija kur kas lengvesnė“, – aiškina vyras.
Įsigijus plėšrųjį paukštį pirminis tikslas pabandyti iš Plungės parko išguiti kovarnius niekur nedingo. Aišku, prieš tai reikėjo su vanagu atitinkamai padirbėti, jį paruošti, o tai didelis ir nelengvas darbas. Kaip dabar Virginijus prisimena tą kartą, kai Plungės parke paleido savo paukštį pirmajam skrydžiui. „Širdis į kulnus nuslinko. Tai toks pats jausmas, kai išleidi vaiką vieną į pirmą klasę – neramu, ir viskas. Kiekvieną kartą taip“, – prisipažįsta Virginijus.
Lėta po Plungės parką skraido nuo šio pavasario. Pradžioje užteko tik pasivaikščioti su ja ant rankos po parką ir visos varnos iškart kildavo iš medžių. Rezultatas pastebimas: kovarnių populiacija sumažėjo, parke tikrai tapo tyliau. Ir tai akivaizdus įrodymas visiems skeptikams, kurie netikėjo, jog plėšrusis paukštis gali padėti problemą išspręsti. Vis dėlto V. Narkus pastebi, jog Lėta žmonėms kelia dviprasmiškus jausmus. „Vienus žmones tas kumpas sapnas žavi, kitus priešingai – baido, bet tai natūralu, juk visuomenė įvairialypė, tačiau visuomenę reikia šviesti, mokyti, kad būtų kuo mažiau nesusipratimų“, – įsitikinęs plungiškis.
V. Narkus pastebi, jog jo įkurta viešoji įstaiga kaip tik prisideda prie šviečiamosios veiklos. Dvaro oficinoje atidarius „Sakalėne“ sulaukiama nemažai lankytojų, kurie rodo susidomėjimą, nori pažinti jo paukštį. Netrūksta praeivių, tačiau būna ir specialiai dėl to į parką atvykstančių. „Aš pats visada, kur tik dalyvauju, visus kviečiu atvykti pas mus į Plungę, į M. Oginskio dvarą. Štai netrukus „Litexpo“ rūmuose vykstančioje parodoje dalyvausiu svečio teisėmis ir pristatysiu sakalininkystę, juk Plungė dabar – sakalininkystės sostinė“, – šyptelėjęs priduria Virginijus.
Negalintiems nuvykti į Vilnių ilgai laukti neteks. Sakalininkystės šventė vyks ir Plungėje! Spalio 19 dieną čia planuojama surengti pirmąją Lietuvos sakalininkystės šventę mūsų šalyje. Plungiškis sakalininkas intriguoja – žadamas įdomus renginys, kuriame galima tikėtis išvysti ir fazanų. Apskritai Virginijus tiki, jog M. Oginskio dvaras ir Plungės parkas, sėkmingai atgaivinus senąsias lietuvių sakalininkystės tradicijas, turėtų naudos. „Žmonėms reikia gyvo pamatymo, galbūt būtų galima parke įrengti specialias paukščių stebėjimo aikšteles ir pan. Idėjų yra, tik joms įgyvendinti reikia palaikymo“, – teigia Plungės sakalininkas.
šaunuolis