Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga „Plungė“ savo skaitytojus supažindina su dviem 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais – Stanislovu Narutavičiumi (1862–1932) ir Jonu Smilgevičiumi (1870–1942). Abu jie – Alsėdžių krašto didžiavyriai: S. Narutavičius gyveno šalia Alsėdžių esančiame Brėvikių dvare, J. Smilgevičius gimė Alsėdžių valsčiaus Šonių kaime.
Skaitytojams jau pristatėme signatarą S. Narutavičių, šįkart – apie J. Smilgevičių.
J. Smilgevičius – ne tik Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, bet ir garsus to meto bajoras, ekonomistas, bankininkas, politikas, pramonininkas, ūkininkas, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas, visuomenės veikėjas, mecenatas.
Mokslai – Latvijoje ir Vokietijoje
J. Smilgevičius gimė 1870 metų vasario 12 dieną Šoniuose, Alsėdžių valsčiuje, Telšių apskrityje (dabar – Plungės rajonas). Jo tėvas, turtingas bajoras, Lietuvos patriotas ir lietuvybės puoselėtojas, vedė šoniškę Uršulę Ivanauskaitę. Jos ūkyje abu ir įsikūrė. Turėjo dvylika vaikų, bet užaugo tik aštuoni.
Iš pradžių Jonas mokėsi namuose. Vėliau semtis žinių išvyko į Latviją – lankė Mintaujos (dabar – Jelgava), po to – Liepojos gimnaziją. Baigęs ją, studijavo ekonomikos mokslus: pradžioje – Karaliaučiaus universitete, po metų – Berlyno, kurį baigė 1899-aisiais.
Dar studijuodamas J. Smilgevičius aktyviai įsitraukė į tautinį lietuvių judėjimą, bendravo su žymiais lietuvybės puoselėtojais Jurgiu Zauerveinu, Ansu Bruožiu ir kitais. Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, pasirašinėdamas Kadaginiškio, Berlyniškio slapyvardžiais, rašė straipsnius. Juos spausdino Lietuvoje nelegalūs buvę leidiniai. 1904 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“ buvo publikuotas bene svarbiausias jo parašytas straipsnis, kuriame atskleista 1886 m. nugriautos šalia Alsėdžių buvusios Kęstaičių bažnyčios tragedija. Autorius prisiminė šios bažnyčios gynėjus, prieš kuriuos caro valdžia ėmėsi žiaurių represijų. Tiesa, medžiagą šiam straipsniui jis surinko tuomet, kai tebuvo šešiolikos. Bendradarbiavo ir su kitais leidiniais – laikraščiu „Varpas“, o panaikinus spaudos draudimą – su „Vilniaus žiniomis“. Nuo 1907-ųjų J. Smilgevičius – Lietuvių mokslo draugijos narys.
Pirmosios akcinės bendrovės kūrėjas
J. Smilgevičius ekonomisto karjerą pradėjo Peterburge. Dirbo Žemės ūkio ministerijos inspektoriumi. Vėliau išvyko į Varšuvą, kur ėmėsi vadovauti Nobelio prekybos įmonių filialui. Dirbdamas ten įsiliejo į Varšuvos lietuvių draugiją, aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kolonijos kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.
Į Lietuvą J. Smilgevičius sugrįžo apie 1912 metus. Tada jis bendradarbiavo su Jonu Basanavičiumi. Juos siejo ir politiniai, ir visuomeniniai, ir ūkiniai reikalai. Tuo metu Vilniuje bankrutavo tiltų konstrukcijas gaminusi Petro Vileišio gamykla, o J. Smilgevičius ir J. Basanavičius kartu su kitais bendraminčiais įsteigė bendrovę, kuri tą gamyklą nupirko. 1912 metais įkurta įmonė buvo pavadinta „Vilija“. Tai buvo pirmoji lietuviška akcinė bendrovė. Pasikeitus savininkams, gamykla kiek pakeitė savo veiklą – gamino įrankius, žemės ūkio mašinas. 1912-aisiais „Vilijos“ produkcija Rusijoje, Rostove, surengtoje žemės ūkio parodoje pelnė tris sidabro medalius. Dalis bendrovės pelno buvo skiriama lietuviškai veiklai ir Lietuvių mokslo draugijai remti.
Pažangaus dvaro savininkas
J. Smilgevičius laikomas vienu pažangiausių tarpukario Lietuvos ūkininkų. 1912-aisiais, kai grįžo į gimtąją šalį, įsigijo Užvenčio dvarą (dabar – Kelmės rajonas). Ankstesni savininkai dvarą buvo gerokai apleidę, o J. Smilgevičius sugebėjo jį prikelti. Čia užveista pirmoji Lietuvoje tabako plantacija. Šeimininkas sėklą pirkdavo Kaukaze, o pusiau apdorota užauginta žaliava buvo parduodama – ir Klaipėdos tabako fabrikui, ir į Rusiją. Be to, Užvenčio dvare, prie Ventos upės, buvo įrengtas didelis ir modernus vandens malūnas, pastatyta spirito varykla, plytinė, sūrinė, lentpjūvė.
Dar 1913-aisiais J. Smilgevičius Šveicarijoje nusipirko švicų ir Tirolio veislės karvių, vėliau įsigijo olandiškų produktyvių karvių bandą. Tad netrukus Užvenčio dvaras ėmė garsėti karvėmis, duodančiomis rekordinį pieno kiekį. Taigi J. Smilgevičiaus pastangomis dvaro sodyba tapo ne tik pavyzdingai atrodančia, bet ir pelninga.
Šis Lietuvai nusipelnęs asmuo buvo aktyvus ekonominio ir pramoninio savarankiškumo kūrėjas. Žinias, gautas studijuojant Vokietijoje ir dirbant Lenkijoje, jis drąsiai pritaikydavo Lietuvoje. J. Smilgevičių domino žemės ūkio naujovės, iki to laiko Žemaitijos kaime mažai žinomi verslai.
Nors ūkininkavo Užventyje, jis dažnai vykdavo į Kauną, Vilnių, kur bendraudavo su žymiausiais to laikotarpio politikos, visuomenės, kultūros veikėjais. Nemažą jo viešosios veiklos dalį sudarė mecenatystė, labdarai tekdavo nemaža dalis jo asmeninių lėšų. J. Smilgevičius prisidėjo prie naujos Užvenčio bažnyčios statybos, daug aukojo, kai 1934 metais jo dvare buvo organizuojama dainų ir sporto šventė.
J. Smilgevičius –
vienas iš dvidešimties signatarų
J. Smilgevičius buvo 1917 metų rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos, kuri vėliau pavadinta Vilniaus konferencija, organizatorius, daug prisidėjo ruošiant jos dokumentus, dalyvavo parengiamuosiuose darbuose. Tuo laikotarpiu, rinkdamas atstovus į konferenciją, jis apkeliavo kone visą Žemaitiją. Į Vilniaus konferenciją, kurios metu buvo nubrėžti Lietuvos ateities politikos siekiai, susirinko 214 tautos atstovų. Rugsėjo 21 dieną slaptu balsavimu buvo išrinkta dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba. Į ją pateko ir J. Smilgevičius.
1918 m. vasario 16 d. visi Lietuvos Tarybos nariai susirinko Vilniuje ir, pirmininkaujant J. Basanavičiui, perskaitė ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Tarybai rengiantis perimti valdymą iš vokiečių okupacinės valdžios J. Smilgevičius buvo išrinktas Valstybės ūkio, vėliau – Prekybos ir pramonės komisijos nariu. 1920-aisiais signataras pateko į Steigiamąjį Seimą. Ten jam buvo patikėtos Finansų ir biudžeto komisijos pirmininko pareigos.
Signataras daug nuveikė ir kaip ekonomistas, pramonininkas – buvo bendrovių „Dubysa“, „Miškas“, „Nemunas“, „Neris“, „Sidabrinė lapė“ vienas iš įtakingiausių steigėjų ir akcininkų. 1921-aisiais jis aktyviai dalyvavo steigiant Lietuvos kredito banką. 1925 metais išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu. Nuolat dalyvaudavo įvairių ekonominių draugijų veikloje. 1937-aisiais tapo vienu iš Malūnininkų sąjungos steigimo iniciatorių ir valdybos nariu, buvo ir Tabako augintojų draugijos valdybos narys.
J. Smilgevičius mirė 1942 metų rugsėjo 27 dieną Kaune. Palaidotas Užvenčio miestelio kapinių koplyčios rūsyje, o 1996-aisiais perlaidotas šalia koplyčios esančiose kapinėse.
Šios Lietuvos politikai, ekonomikai ir ūkiui nusipelniusios asmenybės atminimas gyvas iki šių dienų – J. Smilgevičiui skirta viena iš Užvenčio dvaro svirne veikiančio muziejaus ekspozicijų. Be to, Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys signataro giminės ir artimieji yra įsteigę jo vardo stipendiją, kuri skiriama gabiausiems studentams remti.
