Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga „Plungė“ savo skaitytojus supažindina su dviem 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais – Stanislovu Narutavičiumi (1862–1932) ir Jonu Smilgevičiumi (1870–1942). Abu jie – Alsėdžių krašto didžiavyriai: S. Narutavičius gyveno šalia Alsėdžių esančiame Brėvikių dvare, J. Smilgevičius gimė Alsėdžių valsčiaus Šonių kaime.
Šįkart skaitytojams pasakosime apie signatarą S. Narutavičių.
Tėvas – sukilimo dalyvis
Narutavičių giminė Lietuvoje gyveno ne vieną šimtmetį. 1862-aisiais gimusio Stanislovo Narutavičiaus tėvas Jonas Narutavičius buvo nedidelio Brėvikių dvarelio, esančio šalia Alsėdžių miestelio (tuomet – Telšių paviete), savininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis, Telšių pavieto rinktas teisėjas. „Jis buvo karštas patriotas, 1863 m. dalyvavo pilietinėje civilinėje organizacijoje „Sausio sukilimas“, dėl ko buvo areštuotas ir įkalintas. Jis anksti paliko savo sūnus našlaičiais. Po vyro mirties vaikų auklėjimu rūpinosi jų mama Viktorija Narutavičienė“, – rašoma lenkų spaudoje.
Brėvikių dvarą slėgė skolos, jis buvo išnuomotas, todėl našle likusi V. Narutavičienė jame gyventi negalėjo. Ją su vaikais priglaudė draugės tėvas Renavo grafas Antanas Renė. Dvaro namų mokytojas Laurynas Ivinskis tapo ne tik grafo vaikaičių, bet ir S. Narutavičiaus bei jo jaunesniojo brolio Gabrieliaus (1865–1922), kuris 1922 metais tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu (tačiau šias pareigas ėjo tik kelias dienas, nes buvo nušautas), pirmuoju mokytoju, įdiegusiu pagarbą lietuvių kalbai ir susidomėjimą žemaičių tautosaka. Motina vaikus išmokė prancūzų kalbos, auklė – vokiečių. Mirdamas grafas V. Narutavičienei paliko lėšų, užtikrinusių šeimos pragyvenimą. Vėliau našlės šeimą rėmė kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jis paskatino V. Narutavičienę susigrąžinti Brėvikių dvarą.
Mokytis – į Liepoją
V. Narutavičienė, nenorėdama, kad jos vaikai mokytųsi rusiškoje gimnazijoje, 1873 m. persikėlė į Liepoją (Latvija), kur abu sūnus leido į vokišką gimnaziją, garsėjusią laisvės ir tolerancijos dvasia. Mokydamasis joje, o vasaromis lankydamasis Renavo ar Brėvikių dvaruose, Stanislovas rinko ir savo mokytojui Edmundui Veckenstedtui perduodavo tautosaką. Ji buvo sudėta į pedagogo vokiškai išleistą žemaičių tautosakos rinkinį.
Gimnazijoje Stanislovas buvo žinomas kaip aktyvus visuomenininkas, per vasaros atostogas jis platindavo lietuviškas knygas, rašydavo straipsnius spaudai.
Liepojos gimnaziją S. Narutavičius baigė 1882 metais. Netrukus įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Mokydamasis susidraugavo su grafu Vladimiru Zubovu (1862–1933). Studijų Peterburge S. Narutavičius nebaigė – už dalyvavimą slaptame kairiųjų pažiūrų studentų ratelyje buvo pašalintas iš universiteto. Vėliau studijavo Kijevo šv. Vladimiro universiteto Teisės fakultete. Ten taip pat prisijungė prie kairiųjų lietuvių ir lenkų studentų būrelio, bet ilgainiui nuo šios veiklos atitolo.
Pažintis su Joana
Gyvendamas Peterburge, S. Narutavičius susipažino su būsimąja savo žmona – Joana Bilevičiūte (1868–1948), kuri buvo baigusi mokslus Varšuvos pensione ir Peterburge rengėsi abitūros egzaminams. Juos supažindino J. Bilevičiūtės vyresnioji sesuo Sofija, Narutavičių draugo V. Zubovo žmona. Tiesa, pažintis nebuvo labai romantiška – prie staiga pasiligojusio Stanislovo brolio Gabrieliaus lovos.
Joana ir Stanislovas susituokė 1889-aisiais Vilniuje. Kartu gyveno 40 metų. Joana Narutavičienė laikoma pirmąja Lietuvos moterimi, aukštąjį išsilavinimą įgijusia Vakaruose – studijavo filosofiją Šveicarijoje, Ciuriche. Ji taip pat dalyvavo vietos kairiųjų sambūriuose. Nors ištekėjusi grįžo į Šveicariją rengti disertacijos, tačiau netrukus nusprendė mokslinės karjeros atsisakyti ir persikėlė pas vyrą į Varšuvą.
S. Narutavičius Varšuvoje įsikūrė 1887 m., baigęs studijas Kijeve. Dirbo apskrities teisme, vėliau vertėsi advokato praktika, ėmėsi žurnalistinės ir leidybinės veiklos. Su lenkų socialdemokratu, mokslininku Liudwiku Krzywickiu 1890 m. leido laikraštį „Tygodnik powszechny“. Leidinyje buvo spausdinama nemažai socialinę nelygybę ir santvarkos ydas atskleidžiančių straipsnių, todėl carinė cenzūra jo leidybą sustabdė.
Vis grįždavo į Brėvikius
Apie 1891–1892 m. Narutavičiai įsikūrė Brėvikių dvare. Abiem buvo sunku, ypač Joanai, kuriai teko atsisakyti doktorato ir mokslinės karjeros. Brėvikiuose, rūpindamiesi atkuriamo ūkio reikalais, jie rasdavo laiko kultūrinei veiklai, stengėsi savo idėjas įkūnyti bendraudami su samdiniais, rėmė slaptą lietuviškos spaudos gabenimą.
1899–1904 metus šeima praleido Kališe (Lenkija), kur vadovavo dujų gamybos įmonei. Ten gyvenimas buvo geresnis, tačiau 1904-aisiais, išgirdę apie artėjančią rusų ir japonų karo pradžią ir galimus neramumus visoje Rusijoje, Narutavičiai nutarė grįžti į Brėvikius.
Čia S. Narutavičius vertėsi advokato praktika, laisvalaikį skyrė kultūriniam ir visuomeniniam darbui. 1905 m. įsteigė mėnesį gyvavusią Alsėdžių respubliką. Po to jis buvo suimtas, nuo caro valdžios represijų išgelbėjo tik ryšiai ir autoritetas tarp krašto bajorų. Tais pačiais metais Telšių apskrities bajorai S. Narutavičių išrinko atstovu į kuriamą Kauno gubernijos savivaldos instituciją – zemstvą. Gruodžio 4–5 dienomis jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. S. Narutavičius pasisakė už Lietuvos autonomiją, savivaldą, socialinę lygybę, privačios nuosavybės panaikinimą. 1907-ųjų gegužės mėnesį įstojo į Lietuvių mokslo draugiją. 1909 m. Telšiuose Brėvikių dvaro šeimininkas įsteigė berniukų gimnaziją, Beje, jo žmona mergaičių progimnaziją buvo įkūrusi dar 1907-aisiais. 1913-aisiais S. Narutavičius kandidatavo į IV Valstybės Dūmą.
Kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, S. Narutavičius savo šeimą, kad būtų saugiau, išsiuntė į Rusijos gilumą, o pats liko ūkyje.
S. Narutavičius – tarp signatarų
1917-aisiais S. Narutavičius talkino rengiant rugsėjo 18–22 dienomis vykusią Lietuvių konferenciją, jos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 metų vasario 16-ąją kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Manoma, kad S. Narutavičius buvo vienas pagrindinių šio dokumento autorių.
Darbą Taryboje baigė 1918 m. liepos 14 d. Priežastis – nepritarė siūlymui Lietuvą paskelbti konstitucine monarchija.
Tada vėl grįžo į Brėvikius. Čia rūpinosi Alsėdžių valsčiaus tarybos steigimu ir veikla, buvo paskirtas Telšių apskrities valsčių atstovų seimelio vadovu. Kilus Lietuvos ir Lenkijos konfliktui, pasisakė už taikų jo išsprendimą ir liko ištikimas nuostatai, kad Lietuva turėtų likti nepriklausoma. 1920–1921 m. signataras prisidėjo steigiant Kauno apskrities teismą, kurį laiką dirbo šio teismo teisėju. Vėliau parvykęs į savo dvarą, toliau jame šeimininkavo, rūpinosi vietos neturtingųjų švietimu, sveikata. 1922 m. jis įsteigė Alsėdžių pieno kooperatyvą.
Netektis
S. Narutavičiaus Lietuva neteko 1932 m. gruodžio 31 d. Nepriklausomybės Akto signataras nusišovė Kaune, kur tuo metu gyveno. Šūviu į širdį jis užbaigė turtingą įvykių, bet nelengvą gyvenimą. „Taiklus šūvis į širdį, paleistas savo rankomis, Naujųjų metų išvakarėse nutraukė didžiojo aktyvisto, kilnaus vyro ir nepriekaištingo riterio kovotojo gyvenimą – jis garsiai nuaidėjo visoje Lietuvoje, sukrėtė viešąją nuomonę, paskatino galvoti apie kelius, kuriais jis vaikščiojo“, – taip rašė lenkų spauda praėjus mėnesiui po žinomo politiko mirties.
Tikslaus atsakymo, kodėl jis pasirinko savižudybę, nėra. Vieni mini, kad taip pasielgė dėl asmeninių priežasčių. Esą jam brangiai kainavo ilgai ir sunkiai sirgusio sūnaus Jono, kuris mirė 1930 metais, gydymas, todėl patyrė didelių finansinių sunkumų. Kiti jo pasirinkimo priežastimi įvardija prastus Lietuvos ir Lenkijos santykius, dėl kurių S. Narutavičius esą labai jautriai išgyveno.
Kai S. Narutavičius nusižudė, jam buvo septyniasdešimt metų. Su juo atsisveikinta kaip su Nepriklausomybės Akto signataru. Laidotuvės įvyko 1933 m. sausio 3 d. Žymus politikas palaidotas Alsėdžių kapinėse.
Paprastas ir doras
Joana ir Stanislovas Narutavičiai užaugino keturis vaikus: pedagogę Sofiją (1893–1976), pedagogą ir psichologijos tyrinėtoją Joną (1896–1930), biologę Eleną (1899–1942), tekstilės pramonės tyrinėjimų srityje dirbusį Kazimierą (1904–1987). Elena gyveno su tėvais, kiti – Lenkijoje. Joana iki 1945 m. gyveno Brėvikiuose ir Kaune, vėliau išvyko pas dukterį Sofiją.
Senųjų alsėdiškių liudijimu, Brėvikių dvaro šeimininkas buvo labai paprastas ir doras žmogus. Jis visada gynė vietos žmones nuo politinės savivalės ir plėšikavimų. Net Alsėdžių bažnyčioje Narutavičiai sėdėdavo ne ložėje, o klauptuose kartu su kitais parapijiečiais. Brėvikiuose veikusioje mokyklėlėje J. Narutavičienė mokė vaikus lietuvių kalbos, aprūpindavo juos vadovėliais ir rašymo priemonėmis. Šeima gražiai elgėsi ir su samdiniais – jei susirgdavo, kviesdavo gydytoją, šeimininkė pati padėdavo ligonį slaugyti. Daugelis Brėvikiuose dirbdavo daug metų, nes doresnį dvarininką būtų buvę sunku surasti.
Šių metų sausio 5-ąją S. Narutavičiaus kapą Alsėdžiuose aplankė ir ant jo gėlių padėjo Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvos Respublikoje ambasadoriaus pavaduotojas Grzegorzas Poznanskis ir antrasis sekretorius Dawidas Tomaszewskis. Svečiai pabrėžė, kad taip pagerbė šį iškilų žmogų minėdami jo 85-ąsias mirties metines.
