„Daugiau aplankytų šalių, negu neaplankytų…“ – kukliai šypteli ką tik dvidešimt penkerių metų gimtadienį atšventusi plungiškė Lina Vosyliūtė. Mergina jau nuo paauglystės, kuomet tapo jaunimo organizacijos „Krantas“ nare, ėmėsi rašyti įvairiausius projektus ir taip keliauti po Europą. Keliaudama ji dar spėjo baigti politikos mokslų bakalauro studijas Kaune, tuo pačiu metu dirbti, bei kiek vėliau apsiginti žmogaus teisių magistro laipsnį Centriniame Europos universitete Budapešte (Vengrija). Be to, dar pusmetį savanore dirbo Maltoje…
Jau ne iš pirmo žmogaus tenka išgirsti, kad „Krantas“ juos pakeitė kone 180 laipsnių kampu, įkrėtė pasitikėjimo savimi, pagerino bendravimo įgūdžius. Taip kalba ir iki šiol organizacijos nare esanti Lina: „Tai buvo didžiulis mano, kaip asmenybės, persilaužimas. Išmoksti kalbėti viešai, daugybę dalykų išmoksti… Nuo kopijavimo aparato iki elektros generatoriaus“.
Lina pažymi, kad pradžia šioje jaunimo organizacijoje nebuvo tokia lengva, tačiau pamažu „apsišlifavo“. Netrukus ji su drauge sužinojo apie galimybę dalyvauti tarptautiniame projekte Vokietijoje. Štai taip ir prasidėjo iki šiol nesibaigiančios merginos kelionės. „Vokietijoje buvo labai sunku, su drauge Gintare dar prastokai mokėjome anglų kalbą, tačiau kartu tai buvo ir geras iššūkis“, – sako plungiškė. Dabar ji jau juokiasi prisiminusi, kaip jiedvi sugebėjo nuvykti Vokietijon ir nepasakyti apie tai tėvams… Šie puolė savo atžalų ieškoti net per Savivaldybę, kol galiausiai pavyko susisiekti.
Studijavo,
dirbo ir keliavo
Šiandien Lina angliškai kalba laisvai. Ir iki tol menki buvę rusų kalbos įgūdžiai taip pat smarkiai pagerėjo. „Nors anksčiau atrodė kitaip, pasirodo, daug kur tos rusų kalbos prireikia. Manau, kad svarbu ją mokėti, ir apskritai jaunimui norėčiau patarti – kalbos yra didelė vertybė“, – sako mergina.
Aktyvi visuomeninė veikla lėmė ir studijų pasirinkimą – politikos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Nors Lina prasitarė svarsčiusi ir apie kokias nors meno studijas, mat Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje mokėsi dailės. Gal bent laisvalaikiu ką nors papiešia? Mergina prisipažįsta, kad ne, nelabai ir turinti to laisvo laiko. Tiesa, kartais vis dėlto atranda minutėlę kitą knygoms, ypač filosofinėms.
Studijuodama Lina dargi įsidarbino sveikatos edukologe. Kartu ji vis dar rengė projektus „Krantui“, tą patį darė ir naujajame darbe, tad patirtis labai pravertė.
Rengė projektus ir vis keliavo, keliavo… Kurias būtent Europos valstybes aplankė? Lina sako, jog praktiškai visas, kai kurias – ir po kelis kartus. O gavusi bakalauro diplomą, ji pusę metų kaip savanorė apsistojo Maltoje – dirbo alternatyviojo verslo srityje.
Įkvėpimo šaltinis – žmonės
Reikia tik įsivaizduoti, kiek, išmaišęs visą Europą, sutinki naujų draugų, na, ar bent jau gerų pažįstamų… Tačiau, anot Linos, tų tikrų draugų – jau ne tiek ir daug: „Tik iš pradžių, pirmosiose kelionėse, gal kiek jautriau reaguoji, su ašaromis akyse išvyksti, tačiau paskui jau nebe…“ Pasak merginos, iš būrio naujai sutiktų žmonių vos vienas kitas tampa draugu visam gyvenimui. Be to, ji pabrėžia: nuolat keliaudamas, daug pamatai, daug išmoksti ir pradedi aiškiai matyti, kas su tavimi nuoširdus, o kas, deja, stengiasi apsukti.
Etatinė keliautoja negali pasakyti, kurios šalies kultūra jai labiausiai įstrigo, sužavėjo. Kur tik benuvyktų, Linai didžiausią įspūdį daro žmonės. Jie – nuolatinis merginos įkvėpimo šaltinis ką nors daryti, veikti, inicijuoti: „Tikrai kartais užplūsta abejonės: kam man to reikia? Bet pasikalbi su kokiu įdomiu žmogum ir vėl viskas atrodo gerai“.
Galimybė pamatyti, kaip gyvenama kitose valstybėse, plungiškei leido padaryti išvadą, kad Lietuva, kaip bebūtų gaila, yra viena iš tų, kuriose labai trūksta tolerancijos: „Manau, kad to priežastis – visuomenės švietimo trūkumas. Sustabarėję vyresnio amžiaus politikai kažkaip sugeba manipuliuoti žmonėmis, žaidžia gera politine korta“. Matydama daug neteisybės ne tik pas mus, bet ir kitose šalyse, Lina labai susidomėjo žmogaus teisių magistro studijomis. Būtent jas ir pasirinko minėtame Centriniame Europos universitete Budapešte, kur mokytis suplūsta jaunimas iš viso pasaulio.
Planuose
šmėžuoja Afrika
Baigusi mokslus ten, Lina šiuo metu nuo visų savo „gastrolių“ ilsisi namuose Plungėje, pas tėvus. Jie prie retai matomos dukros- keliauninkės jau seniai pripratę, tik paauglystėje esą buvę šiokių tokių nesutarimų. Pakankamai aktyvus ir metais jaunesnis Linos brolis Tomas. Ir jam, ir merginos tėvams ne kartą teko būti savo ar ne savo noru įtrauktiems į aktyvistės organizuojamus renginius, projektus…
„Dabar paatostogausiu, o paskui jau žiūrėsiu. Gal Afrika?“ – užsimena Lina, mananti, kad vien iš studijų gautos teorijos nepakanka – reikia viską patirti pačiai. Ji prisipažįsta kol kas tiksliai nežinanti, kur būtent ateityje nori apsistoti, ką dirbti. „Žinau tik, kad noriu kažką Lietuvoje pakeisti…“ – prasitaria.
Jeigu nori, tai gali – taip skamba pati mėgstamiausia merginos citata, ištarta filosofo J. G. Fichtės. „Arba, kaip sakė vienas mano dėstytojas: jeigu nori – paprašyk, o jeigu labai nori – dar kartą paprašyk“, – juokiasi plungiškė.
