1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, o jau 1915-ųjų rugpjūčio mėnesį Lietuva buvo okupuota vokiečių. Tų pačių metų rugsėjį mūsų šalyje įsigalėjo dviejų piniginių vienetų – carinių rublių ir vokiškų markių – cirkuliacija. Šios valiutos buvo dar nepriklausomos viena nuo kitos. Vokietija pinigų mechanizmą norėjo panaudoti savo tikslams pasiekti, todėl 1915 m. lapkričio 11 d. įsakymu greta rublio įteisinta markių cirkuliacija ir nustatytas jo kursas. Auksiniams rubliams – 2,16 markės už rublį, o sidabriniams ir popieriniams rubliams žemiau normos – tik 1,5 markės už rublį. Tą darbą atliko vokiečių bankai ir vietinės kredito įstaigos, turėjusios Rytų kariuomenės vado leidimą.
Prekių kainos rubliais buvo žemesnės nei markėmis, gyventojai pasitikėjo rubliu ir jo vertė buvo aukšta. 1916 m. balandžio 27 d. įsakymu nustatytas naujas rublio kursas: 1 rublis = 1,75 markės. Okupantai surinko iš gyventojų aukso monetas, nes reikalavo už cukrų, druską mokėti auksu, o už degtinę – pusę kainos auksu. Tokiu būdu iš Lietuvos į Vokietiją buvo išvežta auksinių rublių už 2,2 milijono aukso markių.
1916 m. balandžio 17 d. įsteigta Rytų skolinamoji kasa su centru Poznanėje. Šios kasos ženklai tų metų birželį paleisti Lietuvoje. Šie pinigai buvo pavadinti ostrubliais, kad įtikintų Lietuvos gyventojus, jog jie prilygsta Rusijos rubliams. Lietuvoje cirkuliavo trijų rūšių piniginiai vienetai – ostrubliai (privaloma mokėjimo priemonė), Rusijos rubliai ir Vokietijos markės. Gyventojai geriausiais laikė rublius, o blogiausiais – „ostus“. Labiausiai buvo vertinami 500, 100 ir 25 rublių banknotai.
1916 m. spalio mėnesį išleistos 1, 2, 3 kapeikos (1 kapeika = 2 pfenigai).
1917-aisiais išleisti popieriniai 20 „osto“ kapeikų ženklai. 1917 m. gegužės 30 d. Skolinamosios kasos būstinė perkelta į Kauną ir pradėti keisti ostrubliai į markes santykiu 1:2.
Bet išliko ir caro rublių kursas, todėl 1917 metų gegužės mėnesį už rublį mokėjo 2,43 markės. Carinio rublio kurso kilimas didino jo paklausą ir silpnino vokiečių pinigų pozicijas.
1917 m. liepos 24 d. buvo uždraustas mokėjimas cariniais rubliais. Lietuvoje atsirado Rusijos dūmos ir Kerenskio vyriausybės išleistų pinigų, bet vokiečiai juos iškart uždraudė naudoti. Rusijos rublio vertė krito, ir jau 1918-ųjų birželį 1 rublis buvo lygus 1,25 markės. 1918 m. balandžio 4 d. buvo išleistos ostmarkės ir keičiamos į markes. Ostrubliai išliko iki 1922 m. gruodžio 31 d. Santykis: 1 ostrublis = 2 ostmarkės ir 1 Vokietijos markė. 1918 m. gruodžio 30 d. Vokietija suteikė Lietuvos Vyriausybei 100 milijonų markių paskolą. Sutartį pasirašė A. Smetona ir finansų ministras M. Yčas. Palūkanos – 5 proc. Ši sutartis juridiškai įteisino „osto“ pinigų kaip teisėtos mokėjimo priemonės gyvavimą Lietuvoje.
1919 m. vasario 26 d. Vyriausybės įsakymu „osto“ pinigai buvo pavadinti auksinais, šimtoji jų dalis – skatikais. Tai buvo vidaus valiuta. Šių pinigų iš pradžių neėmė Vokietijoje, ir tik nuo 1921 metų vokiečiai pradėjo juos keisti, nes norėjo pirkti Lietuvoje pigių žemės ūkio produktų. Be auksinų, Lietuvoje dar cirkuliavo rusiški pinigai – caro, dūmos ir kerenkos. Iš apyvartos rubliai išnyko tik 1921-ųjų rudenį. Įvedus litą 1922 metais, rubliai nebuvo keičiami į litus.
Stiprėjo Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis, todėl jau tų metų vasario mėnesį buvo nutarta sukurti savų pinigų sistemą. Nacionalinis pinigas turėjo būti padengtas auksu.
Žemės ūkio ir pramonės atkūrimas įgalino patenkinti vidaus prekių paklausą Lietuvoje, sumažinti importą ir 1922-aisiais pirmą kartą turėti aktyvų užsienio prekybos balansą (20 milijonų litų). Kita svarbi savų pinigų įvedimo sąlyga buvo aukso fondo sudarymas.
Pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį Sovietų Rusija įsipareigojo duoti Lietuvai 3 milijonus aukso rublių kaip kompensaciją už išvežtą mūsų šalies turtą į Rusiją. Mes tikėjomės 25 milijonų. Auksas buvo atgabentas į Vilnių spalio 8 dieną.
Seime buvo kilę ginčų dėl pinigų pavadinimo – doleris, lietas, litas, lyra, vytis ir kt. Pasirinkti litas ir centas. Balsų dauguma nutarta, kad lito aukso turinys turi būti lygus 0,150462 g gryno aukso arba 1/10 JAV dolerio, nes gyventojai buvo įpratę prie skaičiavimo doleriais. Pinigai buvo spausdinami Čekoslovakijoje, Prahos spaustuvėje. Jie turėjo būti išspausdinti gruodžio mėnesį, bet spartėjantis auksino nuvertėjimas didino Lietuvos nuostolius. Nutarta išleisti laikinus pinigų ženklus, ir tai atliko Berlyno spaustuvė. Rugsėjo mėnesį laikini banknotai atgabenti į Kauną (21,5 milijono litų). Litas pasirodė 1922 metų spalio 2 dieną. Pradinis auksinų keitimo į litus kursas buvo 175 už litą. Krintant markės kursui, didėjo auksinų keitimo į litus kursas. Spalio 26 dieną jis buvo 500 auksinų, lapkričio 4 dieną – 700, o gruodžio 31 dieną – jau 850. Tad tie gyventojai, kurie neskubėjo keisti pinigų, patyrė didelių nuostolių. Litas sunkiai skverbėsi į žmonių sąmonę – vienintele taupymo priemone buvo laikomas doleris ir auksas. 1922 m. lapkričio 3 d. išleistas įsakymas bankams užsienio perlaidas mokėti tik litais, uždraustas kainų kėlimas, algos buvo mokamos tik litais.
Lito padengimas auksu spalio mėnesį siekė 89,2 proc. Pagal įstatymą užteko padengti 33 proc., o likusi dalis – vertybėmis.
Pirmieji lietuviški centai buvo popieriniai. Jie greitai susidėvėjo, todėl 1925 m. išleistos pirmosios monetos. Iš aliuminio ir bronzos lydinio buvo nukaldintos 1, 5, 10, 20, 50 centų monetos, o iš 500 prabos sidabro – 1, 2, 5 litų monetos. Visos 1925 m. emisijos monetos buvo kaldintos Anglijoje.
1936 m. Kaune įsteigta Valstybinė monetų kalykla. Joje nukaldintos bronzinės 1, 2, 5 centų ir sidabrinės 5 ir 10 litų monetos su 1936 m. data. Visų monetų averse yra Vytis, legenda Lietuva. Reversai skirtingi: 10 litų monetoje buvo Vytauto Didžiojo biustas, o 5 litų monetoje – Jono Basanavičiaus.
1931 m. vasario 14 d. Lietuvos bankas įvedė aukso gabalų standartą – labiausiai pasaulyje paplitusią pinigų sistemos formą. Turintieji ne mažesnę kaip 20 000 litų sumą galėjo banknotus Lietuvos banko centre iškeisti į aukso gabalą (3 kg). Litas buvo penktoji pasaulio valiuta, atlaikiusi 1929–1932 m. pasaulio ekonomikos krizę.
1938 m. minint Lietuvos Nepriklausomybės 20-metį nukaldinta proginė 10 litų moneta su prezidento Antano Smetonos atvaizdu. Visų 1936–1938 metų emisijos monetų sidabro praba 750. 1925 metų monetų serija nebuvo išimta iš apyvartos. Visas tarpukario Lietuvos monetas projektavo garsus to meto skulptorius Juozas Zikaras. Specialistų nuomone, tai buvo vienos gražiausių monetų Europoje, o lito valiuta – viena tvirčiausių.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o jau lapkričio 23-iąją šalia lito į apyvartą buvo paleistas rublis. 1 litas prilygintas 90 kapeikų, nors pagal perkamosios galios santykį litas kainavo 3 rublius. 1941 m. kovo 26 d. litas nustojo kursavęs ir liko apyvartoje tik rubliai ir červoncai. 1 červoncas buvo lygus 10 rublių.
