Visas lapkričio mėnuo, kažkada vadintas Vėliumi, Vėlių mėnesiu, skirtas mirusiesiems atminti ir maldai už juos. Kartu su lapkričiu ateina tikrasis ruduo – su tamsa, darganomis, šaltuku ir vėjais bei tamsiausiomis naktimis.
Lapkričio 1-ąją Bažnyčia mini Visų Šventųjų iškilmę. Šią dieną prisimename visus tuos, kuriuos dėl ypatingo jų gyvenimo kilnumo ir veiklos, Dievo ir žmonių meilės Bažnyčia po mirties paskelbė šventaisiais. Tarp jų – ir mūsų šventieji globėjai, mūsų krikšto ir sutvirtinimo bendravardžiai. Lapkričio 2-oji – jau visų mirusiųjų paminėjimo diena – Vėlinės. Senovėje šiomis dienomis žmonės pasidalindavo geru su elgetomis, prašydami pastaruosius melsti už giminės mirusiųjų ramybę.
Lapkričio 5-ąją prisimename šventąją Elžbietą ir šventąjį Zachariją – Šv. Jono Krikštytojo tėvus. Seniau žmonės tikėjo: kokia bus Šv. Elžbietos diena, tokia bus ir žiema. Su liaudies tikėjimais susijusios ir kitos lapkričio šventųjų paminėjimo dienos. 11-ąją minimas Šv. Martynas liaudies kalendoriuje – paskutinė rudens šventė: galvijai suvaromi į tvartus, žemė paliekama žiemos poilsiui, jau niekas jos nebedrįsdavo judinti. Šv. Martynas – IV amžiuje Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač – neturtėlių šalpa.
Lapkričio 15-ąją minima Aušros Vartų Marija, Gailestingumo Motina. Tai paskutinė liturginių metų šventė, skirta Švč. Mergelės Marijos garbei ir užbaigianti Dievo Motinai skirtų švenčių ir atlaidų, švenčiamų kiekviename Lietuvos regione, sąrašą. Švč. Mergelės Marijos paveikslas Aušros Vartuose jau daugiau nei 300 metų garbinamas kaip stebuklingas, nuo 1735 m. Vilniuje vyksta tradiciniai atlaidai.
Lapkričio 22 d. minima Šv. Cecilija, Europoje laikoma muzikos ir muzikantų globėja; Lietuvoje šią datą ypač pažymi bažnytiniai chorai.
Šiemet lapkričio 24-ąją, paskutinį liturginių metų sekmadienį, minėsime Kristaus Karaliaus iškilmę. Jėzus, atėjęs kaip ilgai lauktasis Mesijas, nuolat kalbėjo apie Karalystę. Dievas suteiks Jam „jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius“ (Lk 1, 32). Šia pranašyste tikėjo artimiausi Jėzaus mokiniai. Tačiau ir jie privalėjo daug ko išmokti. Šios dienos Evangelijoje iš Jėzaus lūpų girdime: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius“. Tačiau šią tiesą Jėzus papildo kita tiesa: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Kristaus karalystę jau dabar galime išgyventi savo širdyse. Tai meilės, tiesos ir ramybės karalystė.
Šiemet gruodžio 1-ąją prasideda nauji liturginiai metai. Tai keturios savaitės prieš Kalėdas, kurios skaičiuojamos ne nuo gruodžio 25 d., bet pradedamos artimiausią sekmadienį nuo Šv. Andriejaus dienos. Šv. Andriejus (Andrius), minimas lapkričio 30-ąją, – pirmasis Jėzaus pašauktas apaštalas. Pasak krikščioniškų padavimų, šventasis Andriejus po Jėzaus mirties ir prisikėlimo apaštalavo Graikijoje ir Skitijoje, vėliau krito kankinio mirtimi Petraso mieste, Achajoje. Krikščionių dailėje maždaug nuo XVI amžiaus jis vaizduojamas su X formos kryžiumi, ant kurio buvęs nukryžiuotas. Šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti saulės sugrįžtuvių.
Lapkričio 1 d. Visi Šventieji
Mt 5, 1-12a: „ Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.
Lapkričio 2 d. Vėlinės
Jn 17, 24-26: „Aš pagarsinau tavo vardą ir dar garsinsiu, kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“.
Lapkričio 3 d. XXXI eilinis sekmadienis
Lk 19, 1-10: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.
Lapkričio 10 d. XXXII eilinis sekmadienis
Lk 20., 27. (28-33). 34-38: „ Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų“.
Lapkričio 17 d. XXXIII eilinis sekmadienis
Lk 21, 5-19: „Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“.
Lapkričio 24 d. XXXIV eilinis sekmadienis. Kristus, Visatos Valdovas
Lk 23, 35-43: „Viešpatie, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!”
