Praėjusį sekmadienį per TV3 kanalą rodytoje laidoje „Lietuvos talentai“ mūsų skaitytojai tikriausiai pastebėjo talentingą vaikinuką Luką iš Prienų. Jis meistriškai iš popieriaus lankstė gulbes. Paskutinė iš jų – trijų spalvų ir su užrašu – buvo pati didžiausia ir skirta Lietuvos tūkstantmečiui. Lukas sulaukė daugybės pagyrimų ir gavo visus tris komisijos narių balsus.
Sužinojome, jog rietaviškiai pensininkai Regina ir Stasys Dabulskiai yra Luko Dabulskio seneliai. Vadinasi, Luko šaknys – Rietave.
Deja, vaikinukas turi nemažą klausos negalią, o bendrauti jam padeda klausos aparatėlis. Seneliai papasakojo, jog vaikas gimė sveikas ir stiprus, tačiau, sulaukęs vos dviejų mėnesių, susirgo meningitu. Tėvai, parsivežę berniuką iš ligoninės, pastebėjo, jog šis nereaguoja į jokius garsus. Kreipėsi į medikus, visur vežiojo, tačiau rezultato nepasiekė. Kalbėti ir bendrauti išmokė mama. Vos ketverių metų berniukas jau pažino raides, anksti išmoko skaityti. Baigė dešimt vidurinės mokyklos klasių Prienuose, vėliau mokėsi Vilniaus specialioje vidurinėje mokykloje,
kurioje ir išmoko gestų kalbos.
Senasis S. Dabulskis sako, kad jo mylimas anūkas visą laiką mėgo sportą, todėl neatsitiktinai pasirinko Lietuvos kūno kultūros akademijoje studijuoti taikomosios fizinės kultūros specialybę. Ir ką jūs manote – jis puikus studentas, daug sportuoja, turi daugybę apdovanojimų. Beje, vaikinas puikiai vairuoja automobilį. Dabar Lukas gyvena Kaune, akademijos bendrabutyje, savaitgaliais parvažiuoja į Prienus.
Lankstyti popierių pradėjo gal prieš metus ar šiek tiek daugiau. Bet šios veiklos ėmėsi aistringai, kaip ir visko, kas jam patinka. Jeigu pradeda ką nors lankstyti, tai užsidaro savo kambaryje ir pasirodo tik pavalgyti.
Paskutinė jo gulbė, kuri skirta Lietuvos tūkstantmečiui, – iš trijų tautinių spalvų su užrašais, kokiai progai skirta. Lukas prasitarė, jog tą gulbę labai norėtų padovanoti Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Komisijos nariai sakė, kad pagelbės įgyvendinti vaikino norą.
Žodį išlaikė. Ir štai prieš kelias dienas Lukas su tėveliu apsilankė Prezidentūroje ir savo gulbę padovanojo Prezidentei. Ta proga šalies vadovė ne tik nuoširdžiai priėmė talentingąjį Luką, bet ir pabendravo, o vėliau aprodė Prezidentūrą.
Seneliai sako, kad, Lukas įgyvendinęs savo svajonę, laimingas.
R. ir S. Dabulskiai neatsidžiaugia savo anūkėliu. Jie šiuo metu jau turi septynis vaikaičius. Visus myli, visais džiaugiasi, tačiau apie Luką pasakoja daugiausiai.
Ponia Regina gimė ir augo Tveruose, o su savo žmogumi susipažino Klaipėdoje, dar besimokydama pedagoginėje mokykloje. Stasys buvo neseniai grįžęs iš kariuomenės. Patiko vienas kitam, tačiau vestuvių kelti neskubėjo – tai padarė net po penkerių metų. Po kurio laiko persikėlė į Rietavą, kur jaunoji Dabulskienė mokė pradinukus, o vyras dirbo prekyboje.
Užaugino du sūnus – Sigitą (Luko tėvą) ir Rimantą. Abu baigė tuometinį pedagoginį institutą ir žmonas pasirinko tos pačios specialybės. Tik Sigitas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ėmėsi verslo ir jam neblogai sekasi. Po kurio laiko ir Rimantas pasuko brolio keliu. Dabar iš keturių buvusių pedagogų tik viena marti dar dirba mokykloje.
Vėl kalba grįžta apie Luką… Gal kad pats vyriausias, gal kad turi negalią, o gal kad berniukas labai geras ir pats prisirišęs prie senelių, mat čia, Rietave, kurį laiką augo, nes gimė tėvams dar studijuojant. Seniesiems Dabulskiams visą laiką buvo labai svarbu, kad vaikinas rastų savo vietą gyvenime. Dabar jie ramūs, nes suprato, jog Lukas – ne tik gabus, bet ir užsispyręs, atkaklus ir tvirtai siekiantis pasirinkto tikslo.
Be to, jis labai draugiškas, tad nuolatos jį supa draugai, tikrai turintys iš jo ko pasimokyti.
Močiutė Regina rodo nedidelę Luko išlankstytą gulbę. Moteris sako, kad kartą, atvažiavęs į svečius, jos anūkėlis išlankstė gulbę, kol ši gamino pietus. Atnešė į virtuvę ir pasakė: „Čia tau, močiute“. Senoji apsidžiaugė tokia puikia dovana ir dabar visiems mielai rodo.
