Pats didžiausias (2 014 ha) Žemaitijos nacionalinio parko draustinis – Jazdauskiškių kraštovaizdžio – įsteigtas siekiant išsaugoti Žemaitijai būdingą kalvoto miškingo agrarinio kraštovaizdžio kompleksą su tradicine žemėnaudos ir užstatymo struktūra, Žernių ir Jazdauskiškių piliakalniais, Jazdauskiškių senkapiais ir kapinynu, Europos Bendrijos svarbos buveinėmis ir joms būdingomis augalų ir gyvūnų rūšių bendrijomis.
Didžioji dalis Jazdauskiškių kraštovaizdžio draustinio patenka į Žemaičių Kalvarijos seniūniją ir tik maža miškinga dalis, kurioje yra Ešerinis, Lydekinis ir bevardis (Mažrimo arba Karšinis) ežerėliai, – į Alsėdžių seniūniją. Pasižvalgykime po šią Žemaitijos nacionalinio parko dalį, kuri plyti rytinėje kelio Mažeikiai–Plungė ir šiaurinėje „Vilkų sankryžos“–Alsėdžių kelio pusėse ir kuri užima apie 280 hektarų. Turistui, pakeleiviui pirmiausia už akies užkliūva tautodailininko Rimanto Laimos ir VĮ „Telšių regiono keliai“ sukurta šešių vilkų ir pabaidytų arklių palikto vežimo skulptūrų kompozicija. Ji primena legenda tapusį pasakojimą apie kunigaikščius Oginskius ir šioje vietoje juos užpuolusią plėšrūnų gaują. Netoliese yra Vilkų kaimas, Vilkų alkakalnis, todėl ir sankryža vadinama „Vilkų“.
Kraštovaizdis šiose apylinkėse labai mozaikiškas. Ten daug kalvų, griovų, įlomų, duburių, pelkių ir minėtieji trys ežerai: Ešerinis, Lydekinis ir Mažrimo, kuris labai sename rusiškame žemėlapyje buvo vadinamas Karšiniu.
Didžiausias iš ežerų – Ešerinis. Jo plotas – 3 hektarai. Vandens paviršius yra apie 176,8 m virš jūros lygio, net 30 metrų aukščiau nei Platelių ežero vandens paviršius (maps.lt). Žemaitijos nacionalinio parko hidrografiniuose tyrimuose (1997, Taminskas) nurodoma, kad Ešerinio gylis siekia net 14,3 m, tai yra trečias pagal didžiausią gylį ežeras mūsų parke. Jo pakrantės mažiau užpelkėjusios nei kitų dviejų. Didelį gylį liudija ir tai, kad ežere, išskyrus pavienes vandens lelijas ir lūgnes, beveik nėra augalijos. Ešerinio šiaurinėje pakrantėje inventorizuota Europos Bendrijos svarbos buveinė 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Pietinėje pakrantėje kažkada yra kastas ar gilintas griovys, kuriuo vandens perteklius nubėga į kiek žemesnėje įlomoje telkšantį bevardį (Mažrimo, Karšinį) ežerėlį. Ešerinis lengvai pasiekiamas miško keliuku, todėl dažniau lankomas, prie jo kartais poilsiaujama, meškeriojama. Apie žmonių lankymąsi liudija paliktos laužavietės ir šiukšlės.
Bevardis ežerėlis (Mažrimo, Karšinis) yra kiek piečiau ir apie 2 metrus žemėliau nei Ešerinis. Šį ežerėlį sudaro apie 1,4 ha ploto liūliuojanti tarpinio tipo pelkė ir apie 0,4 ha atviro vandens akis. Didžiausias gylis – 4,6 metro. Gamtiniu požiūriu tai vertingiausias ežerinis-pelkinis kompleksas aprašomoje teritorijoje. Užankantį ežerėlį supanti pelkė yra inventorizuota kaip Europos Bendrijoje saugoma buveinė 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Minėtojoje liūliuojančioje pelkėje kasmet sužydi keli šimtai į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų dėmėtųjų, smulkiažiedžių ir raudonųjų gegūnių populiacija. Be gegūnių, čia dar auga tai pačiai gegužraibinių augalų šeimai priskiriami pelkiniai skiautalūpiai, kiaušininės dviguonės. Gaila, kad visaėdžiams gyvūnams (barsukams, usūriniams šunims, šernams) orchidinių augalų šaknys yra tikras skanėstas – apie šešiasdešimt ką tik išrautų gegūnių su nuvalgytais šakniagumbiais aptikau birželio 27 dieną.
Lydekinio ežero vandens paviršius iš visų trijų ežerų telkšo žemiausiai – apie 172,7 m virš jūros lygio. Ežeriukas tik apie 0,8 ha ploto, dar maždaug tokį pat plotą užima jį supanti tarpinio tipo pelkė. Visas šis kompleksas taip pat yra Europos Bendrijos saugoma buveinė: 3160 Natūralūs distrofiniai ežerai ir 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Visų trijų ežerėlių vandens perteklius įlomomis, tarpukalvėmis nuteka link Varduvos upės baseinui priklausančių intakų.
Didžiąją dalį aprašomos teritorijos dengia miškai, iš kurių apie pusė yra valstybiniai. Vyrauja jauni arba pribręstantys medynai, senų likę tik nedideli plotai, kurių dauguma priskirta EB svarbos miškų buveinėms. Per visą aprašomą plotą 2017 metais rasti trys nauji plėšriųjų paukščių lizdai, kuriuos reikės patikrinti paukščių perėjimo sezonu. Natūralių pievų nedaug, jos mažais lopiniais išsimėčiusios tarpumiškėse, pelkių atšlaitėlėse. Dvi iš jų priskirtos EB saugomų pievų buveinių tipui 6510 Šienaujamos mezofitų pievos.
Visame aprašomame plote išlikusios tik keturios gyvenamos sodybos, dar viena šiuo metu negyvenama. Dauguma tarpumiškių, kalvų atšlaitėse esančių, gana sunkiai pasiekiamų pievų nušienautos, gausėja ganomų ar raišiojamų naminių gyvulių. Tai džiugina ir teikia vilčių, kad neužaugs buvusios senosios pievos ir ganyklos, išliks kraštovaizdžio įvairovė. Žernių ir Krapštikių kaimų sandūroje labai daug įvairaus tipo ir gilumo griovų, atragių, šaltinių, upeliukų. Upeliukuose, kanaluose ir pelkėse įsikūrę bebrai čia tiesiog karaliauja ir kuria savo hidrografinį tinklą. Dar išlikę daug senų, keturis ir daugiau metrų apimtį siekiančių medžių milžinų ir jų grupių. Yra buvusių kelių, akmeninių tiltukų per upelius liekanų, kitų čia vykusio aktyvaus gyvenimo liudininkų. O kiek įvairaus dydžio ir formų akmenų! Gal net senoji alkvietė ar piliakalnis slepiasi. Bet tam reikia detalesnių tyrimų, akylos specialistų akies. Tam reikia čia dar ne kartą sugrįžti…
