Tas sulig pirma gruodžio diena užgriuvęs dieviškas žiemos baltumas taip vaikiškai džiugina širdį – artėja Kalėdos! Ir atrodytų – juk seniai žinai, kad stebuklų nebūna, bet – ne, vis tiek lauki. O gal tas laukimas ir yra stebuklo esmė?
Žinoma, laukimas laukimui nelygu – viskas priklauso nuo žmogaus. Vienam norisi kažko apčiuopiamo, kitam – atvirkščiai – kažko to-o-okio, kaip rusai sako, „čtob duša razvernulas“.
O štai vienos graikų filosofijos mokyklos sekėjų – kinikų – aukščiausias tikslas buvo neturėti jokių poreikių. Bene žinomiausias – užmiestyje, statinėje gyvenęs Diogenas, savo poreikius apribojęs iki minimumo. Kartą Aleksandro Didžiojo paklaustas, ko norėtų, ištarė sparnuotąją frazę: „Neužstok man saulės“. Na, argi tai nėra laimingo žmogaus žodžiai? Beje, į istoriją įėjo ir garsaus karvedžio atsakymas: „Jeigu nebūčiau Aleksandras, norėčiau būti Diogenas“.
Žinoma, didžiausias šio pasaulio galingųjų noras – užsidėti valdžios karūną. Ir nors testas išduoda: jei tu nori pasipuošti karūna, vadinasi, nesi karalius, į valdžios Olimpą kopiančiųjų, ropojančiųjų ir kitokių „–ųjų“ netrūksta. Pas mus ypač aistros verda dabar, kai ministrams dalijami „laurų vainikai“.
Mane net juokas ima, stebint Prezidentės ir „darbiečių“ dvikovą – lyg karštą bulvę vieni kitiems mėto: tai teisiami, tai neliečiami, tai ir vėl komisija sukurpiama dėl „darbiečių nekaltybės“. O ko vertos kandidatų į ministrus pastangos praslysti pro Prezidentės plačiai „išmestą tinklą“: juk ji pati nusprendė asmeniškai egzaminuoti juos angliškai. Esą svarbu neapsikiaulinti prieš Europą, kai reikės pirmininkauti. Ar gražu bus, kai ministrai mekens kaip ožiai, nemokėdami nei „bė“, nei „mė“ išraityti anglų kalba? Žinoma, gal ir neblogai mokėti tą užsienio kalbą, bet man atrodo, kad ne kepurė puošia galvą, o protas: turės gerų minčių, atsiras ir vertėjų. Girdėjau juokaujant, kad nė „prie ruso“ taip valdžios vyrų ir moteriškių „nečiupinėjo“. Štai ir eina drebančiais pakinkliais pas ekscelenciją kandidatai – tai rausdami, tai baldami – kaip ant ešafoto. Ne juokai gi – „neįtropysi“ kokį žodelį ir tik „pyst ir po karūnos – anei pypkės, anei dūdos“.
O ir paskirtasis premjeras, socdemų lyderis A. Butkevičius spirga kaip ant keptuvės. Ne pyragai ir jam vartytis, kai žiniasklaida kaip vantos lapas prie tam tikros vietos prikibo su tuo pilnu ministrų kabineto sąrašu. Skandalas ir ne kitaip: krenta kaip lapai Darbo partijos kandidatai! D. Grybauskaitė kerta: „Negavau ministrų sąrašo, kuriam galėčiau pritarti“. Žodžiu, nebus tinkamų kandidatūrų, nebus ir dekreto dėl Vyriausybės skyrimo!
Antradienį skubiai buvo sušauktas Darbo partijos prezidiumas, kuris nusprendė nesitraukti nė per nago juodymą ir vėl Prezidentūrai teikti tas pačias kandidatūras! Dabar – Prezidentės ėjimas. Tikras nervų karas.
Kartais man atrodo, kad pinigai per brangiai kainuoja.
