Tai, kad Plungėje bus statomas paminklas didžiam kompozitoriui ir dailininkui Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, nuspręsta. Ir dalinis finansavimas jau saujoje: Vyriausybė skyrė 5 000 eurų, Savivaldybė – 25 000. Be to, renkamos rėmėjų aukos. Idėja ir pinigai – didelis dalykas, tačiau visa kita kol kas – miglota. Dar nežinoma, nei koks tas paminklas bus, nei kur tiksliai jis stovės. Šiais klausimais penktadienį gana aršiai ginčytasi Savivaldybėje surengtame pasitarime.
Pasitarime dėl M. K. Čiurlionio paminklo dalyvavo meras Audrius Klišonis, Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus laikinasis vedėjas ir vyr. architektas Tomas Jocys, Plungiškių draugijos prezidentas Liudas Skierus ir valdybos narė Birutė Andriuškaitė, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas bei kiti.
Senokai diskutuota, kuri vieta tinkamiausia paminklui: Oginskių dvaras, kur M. K. Čiurlionis mokėsi, skveras prie Plungės bažnyčios (šalia stovi namas, kuriame menininkas yra gyvenęs) ar Šateikiai, kur jis tuokėsi su Sofija Kymantaite. Šie svarstymai lyg ir baigti. Daugumos nuomone, paminklas turi stovėti Oginskių dvaro parke, tik nežinia, kur tiksliai.
Prancūziško tipo parkų struktūrą išmanančių specialistų teigimu, arti rūmų tokiam paminklui vietos nėra. Specialiajame plane numatyta, kad ten stovės paminklai Mykolui Oginskiui ir jo žmonai Marijai Oginskienei. Jei atsirastų trečiasis, būtų pažeista gana griežta, į simetriją orientuota prancūziško parko struktūra (o Plungės dvaro parkas arčiau rūmų yra būtent prancūziško tipo, kiek atokiau – angliško).
„Šia tema aš kalbėjau su mūsų parko struktūrą puikiai išmanančia Projektavimo ir restauravimo instituto architekte Gražina Kirdeikiene. Ji kategoriškai prieš, kad paminklas būtų statomas arti rūmų. Architektės nuomone, tam tinkamiausia vieta – parke, kiek atokiau nuo pastato, esantis Meilės kalnelis. Apie rūmų prieigas G. Kirdeikienė net nekalba – nėra nė mažiausios švieselės tunelio gale“, –
pasakojo vyr. architektas.
Siūlymas toks: ant kalnelio pastatyti rotondą (apvalų pastatą su kolonomis), o šalia – M. K. Čiurlionio paminklą. Rotondoje esą galėtų skambėti orkestro muzika, o jos paklausyti atėję žmonės ir paminklu pasigėrėtų. „Mūsų tikslas – praplėsti parko erdvę. Dabar atrodo, kad parkas – tai rūmai, o toliau jų lyg nieko ir nebėra. Jei lankytojams ką nors pasiūlysime ir kitose jo vietose, jis visas taps gyvas, vientisas“, – kalbėjo T. Jocys.
Tokiam sumanymui visiškai nepritarė Plungiškių draugijos prezidentas L. Skierus: „Negi tokią kilnią idėją ir žmonių paaukotus pinigus paskirsime rizikingam mėginimui atgaivinti parką? O jei bandymas nepavyks, tada paminklas liks tamsiame užkampyje, į kurį retai kas užsuka.“ Organizacijos vadovo manymu, M. K. Čiurlionio paminklas turi būti klasikinis, natūralaus žmogaus dydžio (arba biustas), iš bronzos, vieta jam stovėti turi būti parinkta kuo garbingesnė, o ne kokia visų pamiršta.
L. Skieraus įsitikinimu, jei šiandien ant svarstyklių dėtume M. Oginskį ir M. K. Čiurlionį, pastarojo nuopelnai ir pasiekimai nusvertų kunigaikščio. Tad ir pagarba šiam didžiam menininkui turi būti atitinkama, jo paminklas turi stovėti ne prastesnėje vietoje nei M. Oginskio. Plungiškių draugijos siūlymas – paminklą statyti netoli rūmų, tarp oficinos (kurioje anksčiau buvo įsikūrusi Žemaičių dailės muziejaus administracija) ir Perkūno ąžuolo. „Jūs pasidomėkite, ką šiuo klausimu atsakytų garbingiausi mūsų draugijos nariai – iškilūs muzikai Juozas ir Stasys Domarkai, profesoriai Rimantas Benetis ir Remigijus Žaliūnas. Visi jie pritaria idėjai, kad paminklas reikalingas, bet tikrai nepritartų, kad jį reikia statyti užkampyje, kurį jūs siūlote“, – įtikinėjo L. Skierus.
Plungiškių draugijos prezidentui pritarė muziejaus direktorius A. Bakanauskas: „M. K. Čiurlionis yra viena iš kunigaikščio M. Oginskio išugdytų asmenybių. Jie labai susiję, tad mes, plungiškiai, turėtume pasistengti ir įrodyti, jog menininkas vertas vietos prie rūmų. O Kultūros paveldo departamentas gal labai kojos tam nekiš.“
Nors posėdžio dalyvių nuomonės šiuo klausimu buvo skirtingos, „baltas dūmas“ galų gale išrūko: nuspręsta vykti į Kultūros paveldo departamentą ir įrodyti savo tiesą. Tam ketinama pasitelkti „sunkiąją artileriją“ – meras A. Klišonis ir draugijos prezidentas L. Skierus kartu važiuoti pakvies J. Domarką. „Bandysime įrodyti, kad tinkamiausia vieta paminklui – prie rūmų. Jei matysime, kad „pramušti“ nesiseka, tada jau galvosime apie Meilės kalnelį ir rotondą“, – tokiu sprendimu baigtas pasitarimas.
Plungės dvaro rūmų su parku kompleksas yra ryškiausias ir reprezentatyviausias Plungės akcentas. Džiugina, kad nors iš lėto, nuo pagrindinių rūmų dėmesys krypsta ir į kitus šio komplekso priklausinius. Palaipsniui atrandama nauja panauda užtikrina jų išlikimą. Nedaug trūko, kad laikrodinės pastatas ar koplytėlė prieš dvaro vartus būtų likusi tik fotografijose. Plungiškių suvokimas apie turimas vertybes bręsta gilėjant šio komplekso pažinimui ir apmąstant jo reikšmę kultūrinėje bei istorinėje vietos atmintyje. Akivaizdu, kad iki dvaro komplekso su parku (drįstume teigti – čia pastebimas angliško parko kūrimo tendencijas) pilnatvės atkūrimo dar ilgas vingiuotas kelias.
Tas kelias vingiuotas ir pilnas akligatvių. Neapgalvoti ir skuboti sprendimai gali užkirsti ateities galimybes, sumenkinti esamą išlikusį palikimą, nublokšti atgal į neatsakingos elgsenos laiką. Čia svarbu laikytis gydytojo etikos – „nepakenk“ ir todėl rinktis ne pigiausią, ne rizikingiausią, ne į šiandieną, bet į tolimą rytojų orientuotą veiksmą.
Džiugina, kad straipsnyje aprašytose diskusijose prabilta apie sunaikintų objektų atkūrimą. Tačiau stebina – kalbėjusių informacijos netikslumas. Toks požiūris rodytų tam tikro pasirengimo ar susipažinimo su naujausių tyrimų duomenimis stoką. Fotografijos ir planai ketinamą atkurti statinį leistų įvardinti ir apibudinti tiksliau. Juk kalbama apie pagrindinį – svarbiausios Plungės miesto kultūrinės atminties židinio dalį. Tarkime išsprūdo netikslus įvardinimas ar buvo ne taip užrašyta. Pati idėja grąžinti muzikos skambesį ne tik festivalių metu – sveikintinas dalykas.
Kitas dalykas – gebėjimas rasti subtilią (bent švariai nusiplovus rankas, nusivalius purvinus batus, paėmus pincetą ir lūpą) prieitį kultūrinės ir istorinės atminties klodams atverti. Plungė turi ką pasemti iš praeities lobyno, suaktualinus iškelti sau priminti bei kitiems parodyti. Europos kultūros kontekste ne kartą plačiai polemizuota atminties įprasminimo formos paieškų klausimais. Kaip rasti formą kuri derėtų su aplinka, kuri nedisponuotų ir neužgožtų svarbių gretimybių, kuri tiksliai perteiktų idėją ar mintį, o gal skatintų kelti klausimus ir kviestų pokalbiui… Todėl jau XX a. pabaigoje imta nusigręžti nuo stabų garbinimą primenančių atminties apeigoms skirtų formų ir imta ieškoti kitos raiškos kalbos. Ne visada sėkmingai, tačiau yra ir puikių pavykusių pavyzdžių. Nuo kamerinio kviečiančio parymoti kartu ant suolelio Latvijos tautos atgimimo patriarcho Voldemars Krištopans prie Ventspilio krantinės iki holokausto atminimui skirto memorialo Berlyno centre… Abejais atvejais raktiniais žodžiais tapo „aplinka“, „kontekstas“, „dermė“. XXI a. prabilta ir apie pridėtinę vertę. Kokias papildomas funkcijas gali turėti atminties objektas? Kaip tomis funkcijomis dar labiau paryškinti, pabrėžti ir sustiprinti atvertą atminties klodą. Ar apie tai buvo diskutuota Plungėje? Kiek mūsų genijaus (ne tik plungiškių) atminimo įprasminimas visus sutelkė ar išskyrė? O gal beviltiškai dairytasi į vakarykštės dienos ritualus (prisimenate – kur žygiavote su raudonu gvazdiku rankose…) ir naiviai siekta kitu herojumi užpildyti istorinėje – kultūrinėje atmintyje prieš daugiau kaip 20 metų atsiradusią įgriovą. O juk kalbėta apie mūsų visų muzikos ir dailės genijų – negi uždėjus tramdomuosius marškinius (šį kartą akmeninius) vėl norima išsiųsti pas „Pustelnką“.
Linkėdamas pirma 7 kartus pamatuoti… ir nelaužyti pradėto atkurti plungiškių atminties rūmo… skubotais projektais.
Pagarbiai
Atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertizės kategorijos specialistas istorikas Dainius Elertas