Šių prisiminimų autorė – žemaitė nuo Luokės, buvusi mokytoja Marija Daugirdaitė–Jankauskienė, šiandien gyvenanti JAV. Praėjusią vasarą atostogaudama pas dukrą Telšiuose, ji atsitiktinai aptiko mūsų laikraščio 2010 m. lapkričio 30 d. numerį, kuriame įvairių kartų plungiškiai dalinosi prisiminimais apie savo vaikystės Adventą. Ponia Marija sako, kad tada ją užliejo daugybė išgyvenimų apie įvairiais gyvenimo tarpsniais ir įvairiausiomis aplinkybėmis švęstas Šv. Kalėdas bei noras tais išgyvenimais pasidalinti.
„Gimiau 1936-ųjų metų Šv. Kalėdų naktį. Todėl ir pakrikštyta buvau Marijos vardu. Užaugau dideliame ūkyje, šeimoje buvo vienuolika vaikų.
Visas ankstyvosios vaikystės Kalėdas prisimenu kaip stebuklą, kuris Kūčių dieną tyliai nusileisdavo iš dangaus į mūsų tarp miškų paskendusią sodybą. Kūčių dieną darbo pakakdavo visiems. Reikėjo išblizginti namus, padėti gaminti tradicinius Kūčių ir Šv. Kalėdų patiekalus, išsilyginti ir tvarkingai susidėti pačius geriausius drabužius septynių kilometrų kelionei į Bernelių Mišias. Po žieminiais paltais dėvimų rūbų, žinoma, niekas nematydavo, bet juk pasitikti užgimsiančio Kūdikio negalėjai eiti nepasipuošęs.
Po pietų tėvelis įnešdavo į kambarį didelę mišku kvepiančią Kalėdų eglę. Pusę jos – viršutinę dalį – puošdavo patys tėveliai ir jau ūgtelėję vyresnieji vaikai. Mums, mažiesiems, likdavo žemesnioji žaliaskarės dalis. Kartu su šiaudiniais žaisliukais ant eglutės prikabindavome obuoliukų, saldainių, tikrų žvakučių. Kai namai prisipildydavo gaivaus miško kvapo ir kalėdinio dvelksmo, mama pradėdavo dengti stalą šventai Kūčių vakarienei. Tėvelis atnešdavo ir ant stalo paskleisdavo vasarą sudžiovinto šieno. Tada mama, pasitelkusi vyresniąsias dukras, užklodavo stalą ką tik iš lauko parnešta pačios išausta baltutėle staltiese, kuri nuo ryto (žinoma, jeigu nesnigdavo) būdavo patiesiama ant sniego pievoje, kad išsilygintų mažiausios raukšlelės ir lininė medžiaga prisitrauktų gaivaus kvapo. Mes, mažieji, pasikeisdami budėdavome, laukdami, kada įsižiebs Vakarinė žvaigždė. Šventai tikėjome, kad tai ta pati žvaigždė, kuri piemenėlius ir karalius vedė į Betliejų.
Stalas jau padengtas, apkrautas skaniausiais pasninko valgiais. Pačiame jo viduryje – plotkelė, šalia – lėkštelė išėjusiems artimiesiems. Tėvelis aunasi veltinius ir išeina parsivesti už pusės kilometro gyvenančio vienišo kaimyno. Jiems sugrįžus, sustojame maldai, laužome Dievo duonelę, atsiprašome vienas kito, linkime gražių ateinančių metų. Po vakarienės visi – dideli ir maži – brendame per pusnis į Luokės bažnyčią. O grįžus iš jos prasideda tikros linksmybės. Ir nė mažiausio nuovargio po sukarto keturiolikos kilometrų kelio…
Pokario Kūčios… Skurdesnis stalas tėviškės sodyboje, nebe visi prie jo susirenkame šventai Kūčių vakarienei. Vyresnieji jau išėję iš gimtųjų namų, du broliai miške, tarp partizanų. Mėtydamos pėdas, mudvi su sesute nešame jiems dvylika valgių, tarp jų – balta plotkelė ir mamos nubučiuotas pastatomas kryželis. Neapleidžia nuojauta, kad šios Šv. Kalėdos tėviškėje paskutinės.
1948-ųjų Šv. Kalėdas šventėme jau Irkutsko srityje, barake, kur kartu su mumis gyveno dar penkios lietuvių tremtinių šeimos. „Išbuožintus“ mus čia atvežė vasaros pradžioje. Barake – baisi netvarka. Norėdami gauti vandens, tirpinome sniegą, jo buvo labai daug. Žiema, kaip ir visos kitos, buvo gili, labai šalta (daugiau nei 40 laipsnių šalčio). Barako langai užšalę ir užpustyti. Mes, nedirbantieji, paruošėme didžiulį stalą, kad visi prie jo tilptų. Negalėjome užkloti jo balta staltiese, nes jos ir neturėjome. Bet plotkelę turėjome. Kažkam ją buvo atsiuntę iš Lietuvos kartu su maišiuku džiovintų obuolių. Susinešė visi, kas ką turėjo. Viskas, kas buvo atsiųsta iš gimtinės, taupyta šiam vakarui. Po bendros maldos iš vyriausiojo pagal amžių rankų laužėme plotkelę ir su ašaromis akyse vieni kitiems linkėjome, kad kitais metais Šv. Kalėdas švęstume jau Lietuvoje. Ryte, kai Lietuvoje žmonės skubėjo į bažnyčią, mes buvome varomi į darbus. Man per tas Šv. Kalėdas sukako 12 metų. Džiaugsmo nebuvo. Buvo labai liūdna, šalta ir svetima. Tačiau visos kitos Šv. Kalėdos tremtyje jau nebeatrodė tokios liūdnos. Buvome jauni, kupini jėgų, svajonių, o svarbiausia – turėjome stiprų tikėjimą ir viltį sugrįžti į Tėvynę.
1958 metų rudenį grįžome į Lietuvą. Gimtuosiuose namuose šeimininkavo svetimi žmonės, apsistojome kas kur, pas gimines, pažįstamus. Šv. Kalėdas švenčiau pas tetą Kaune, kur laikinai buvau apsistojusi. Po Kūčių vakarienės su tetos šeima nuėjome į Bernelių Mišias katedroje, o praėjus vos kelioms dienoms už dalyvavimą jose pusseserė buvo pašalinta iš Vilniaus pedagoginio instituto. Kažkas įskundė…
Iki Atgimimo ne vieną Kūčių vakarienę jau su savo šeima teko valgyti, užsitraukus užuolaidas ir užsirakinus duris. Buvau mokytoja, o mokykloje galėjo dirbti tik ideologiškai patikimi žmonės. Tačiau mes, „tarybiniai pedagogai“ tą pačią Kūčių dieną mokykloje dalindavomės patiekalų receptais, sukauptomis miško gėrybėmis, iš tėvų parsivežtais kalėdaičiais. Vėliau, prasidėjus „atšilimui“, jau ir atvirai mokytojų kambaryje pasikalbėdavome apie iš tėvų namų atsineštas Kūčių vakaro tradicijas.
Paskutiniuosius trejus metus Šv. Kalėdas praleidau giminaitės šeimoje Amerikoje, kur padedu auginti gausią lietuvišką šeimyną. Čia Šv. Kalėdos dar kitokios. Nedideliame miestelyje, kuriame įsikūrusi ši šeima, Kalėdų laikotarpiu apšviestas kiekvienas namas, daugelyje kiemų įrengtos mizanscenos su plastikiniais elniais, rogėmis, nykštukais, Kalėdų seneliais, pasakų nameliais, animacinių filmų herojais. Akimirkai sustojus tarp daugybės įvairiaspalvių lempučių, išraizgytų medžiuose, pastogėse, net palmėse, galima pasiklausyti kalėdinių melodijų, „gospelų“. Svarbiausiose didmiesčių sankryžose su artėjančiomis šventėmis sveikina storuliai Kalėdų seneliai, skambinantys varpeliais ir renkantys aukas varguoliams. Šv. Kalėdos Amerikoje – šeimos šventė. Kūčių amerikiečiai nešvenčia, nors ten, kur gausiau gyvenama lietuvių ir lenkų, jau perimama kalėdaičių laužymo tradicija. Amerikoje populiarios Bernelių Mišios, paprastai vadinamos vidurnakčio Mišiomis. Kalėdų vakarą šeimos nariai prie eglutės sukrauna supakuotas dovanas. Prieš sėsdamiesi prie stalo, visi randa paketą su savo vardu. Vaikai rytais randa išmargintose nykštukų kojinėse įvairių mielų smulkmenų. Stalas gausiai neapkraunamas. Pagrindiniai patiekalai – kimštas kalakutas ir kiaušinių bei grietinėlės kokteilis.
Apibendrindama tai, kuo norėjau pasidalinti, turėčiau pasakyti, kad visos mano gyvenimo Kalėdos buvo gražios, šiltos, jaudinančios. Tačiau ir šiandien su pačiu didžiausiu ilgesiu prisimenu tas, kurios sugrąžina į vaikystę, Šv. Kalėdas, praleistas su pačiais brangiausiais žmonėmis mažame namelyje tarp miškų, virš kurio taip ryškiai įsižiebdavo žvaigždė, nešanti viltį ir tikėjimą, kur dangus nusileisdavo arčiausiai žemės“.
