Tebesitęsianti Rusijos invazija į Ukrainai tarptautiniu mastu pripažintas teritorijas eina koja kojon su informacinėje erdvėje vykstančiu karu.
Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras Mantas Martišius akcentuoja: vis suaktyvėjantis ir atslūgstantis informacinis srautas priklauso nuo įvykių karo fronte.
Jo teigimu, vyrauja trys informacinės erdvės: Ukrainos, Rusijos ir likusio pasaulio. Daugiausia, ką galime padaryti mes, lietuviai, tai priversti kitą žmogų, tikintį Kremliaus skleidžiama propaganda, suabejoti šita „tiesa“.
„Jei ne mes – tai mus“
Viena paskutinių Kremliaus propagandos tendencijų yra bandymas įskiepyti Rusijos visuomenei tai, kad Rusija kariauja su NATO ir Vakarais, o ukrainiečiai yra tik marionetės, už kurių stovi Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir kitos stipriosios valstybės.
„Tai Rusijos vidaus vartotojui turi sudaryti įspūdį, kad ne „mes esame silpni“, bet „mūsų priešininkas – NATO aljansas – stiprus“, – kalbėjo M. Martišius.
Politologas pridūrė: „Nuolat kartojama, kad Rusija yra pavojuje ir jei „ne mes pulsime, tai užpuls mus“. Visa atsakomybė ir veiksmai, kurie prasidėjo Rusijos invazijos į Ukrainą metu, yra „permetama“ nuostatai, kad Rusija gelbėja savo pačių žmones.“
M. Martišius priminė: anksčiau buvo ypač plačiai skelbiama, kad Rusija negali pasakyti tiksliai, kas vyksta, kad „visos tiesos yra vienodos“ ir reikia „tikėti tik tuo, kas tau labiausiai imponuoja“.
„Dabar ši tendencija jau nebėra tokia populiari, tačiau vis dar bandoma priversti žmogų suabejoti Vakarų teikiama informacija“, – akcentavo „Santarvės“ pašnekovas.
Informacinis srautas „banguoja“
Pasak VU docento, pačioje karo pradžioje informacinio srauto kiekis buvo didžiulis. Vėliau buvo jaučiamas atoslūgis, bet tam tikri įvykiai, pavyzdžiui, kraupios žudynės Bučoje, priverčia informacinį srautą suaktyvėti.
Kaip ir pastarosiomis savaitėmis, padidėjusį informacijos kiekį lėmė paskelbta Rusijos dalinė mobilizacija, pseudoreferendumai.
- Martišiaus teigimu, tokios informacijos „bangos“ yra neišvengiamos.
„Informacinė erdvė priklauso nuo įvykių karo fronte“, – pažymėjo jis.
Nereikėtų tikėtis stebuklų
- Martišius sakė, kad jis supranta žmonių norą prisidėti, nelikti nuošalyje ir įvairiais būdais bandyti sustabdyti dezinformacijos, melagienų skleidimą ir plitimą. Tačiau jis pabrėžė: „Pasakius A, reikia pasakyti ir B, – ir paaiškino detaliau: – Informacinis srautas yra toks milžiniškas ir jį valdo Kremliaus specialiai tam pasamdytos įvairios trolių agentūros. Todėl mūsų, lietuvių, įdedamos pastangos negali jiems prilygti.“
Be to, informacinis karas vyksta informacinėje erdvėje, kurią, pasak VU docento, galima skirstyti į tris dalis: Ukrainos, Rusijos ir pasaulio.
„Mes galime kažką padaryti tik Lietuvoje – tame mažame pasaulio lopinėlyje. Bet įtakos kituose kraštuose, pavyzdžiui, Rusijoje, mes neturėsime. Tad nereikėtų tikėtis stebuklų, kad galime „pravalyti“ jų informacinę erdvę“, – komentavo informacinių karų ekspertas.
Ragina nebandyti įtikinti
„Neuromokslas sako, kad viena žmogaus smegenų dalis yra atsakinga už sprendimų priėmimą, o kita – už jų aiškinimą, argumentus. Problema yra ta, kad jei žmogus yra tikrai itin stipriai įtikėjęs savo „tiesa“, bijau, kad jis nesiklausys jokių faktų ar istorijų ir visuomet ras kontrargumentų“, – pabrėžė M. Martišius.
Anot politologo, neretai žmonės pokalbio metu kitą asmenį nori įtikinti savo tiesa. Jo manymu, kalbėdami su kitą nuomonę turinčiu asmeniu, maksimaliai galime padaryti tik viena – priversti jį ar ją suabejoti.
„Dramblys valgomas po gabaliuką – taip yra lengviau nei iškart praryti jį visą. Taip ir įtikinti daugelį metų nelaisvėje esančią Rusijos tautą ar kitą asmenį, tikintį Kremliumi, yra sudėtinga, todėl turime šį „dramblį“ susmulkinti“, – pažymėjo M. Martišius.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos archyvo
