Masažuotojo namuose – nepakeliama krūva medalių ir dešimtys taurių

Užsukę į Plungės ligoninėje dirbančio masažuotojo Ričardo Valužio namus gerokai nustebome – lentynos apkrautos taurėmis, sienos nukabintos padėkos raštais, o kur dar krūva įvairiausių spalvų medalių, kuriuos pats plungiškis vos bepakelia. Visa tai – už puikius sporto rezultatus, tiksliau – už laimėjimus žaidžiant šaškėmis. Beje, apie tai, kad Plungėje turime tiek daug pasiekusį sportininką, ko gero, mažai kas ir žino. Taigi turite progos susipažinti.

45-erių Ričardas Valužis – plungiškis, pirmuosius ketverius metus mokęsis miesto 1-ojoje vidurinėje mokykloje, kuri dabar – Akademiko Adolfo Jucio pagrindinė. Kadangi vaikinukas turėjo regėjimo sutrikimų, nuo penktos klasės jam teko išvykti iš Plungės ir mokytis Kauno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje. Baigęs ją, įstojo į Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą ir per dvejus metus įgijo masažuotojo specialybę.
„Tiesą sakant, turėjau didesnių planų. Stojau į Kūno kultūros institutą, norėjau tapti treneriu, bet… dėl silpno regėjimo manęs nepriėmė. Neįstojęs Kaune, lėkiau į Vilniaus pedagoginį institutą, tačiau buvo per vėlu. Jau buvau nutaręs – metus padirbėsiu, o kitąmet vėl bandysiu, bet draugas ėmė raginti – važiuojame į Vilnių, stojame į mediciną aukštesniojoje. Nors man tai nebuvo prie širdies, pabandžiau“, –
kalbėjo Ričardas. Jo bandymas buvo sėkmingas – įstojo. Tiesa, po pirmo kurso žadėjo mesti, bet pagalvojęs, kad metai beliko mokytis, persigalvojo. O kai pabaigė, atvyko į Plungės ligoninę praktikos atlikti, čia ir pasiliko.
Plungės ligoninės masažuotoju Ričardas dirba nuo 1992-ųjų, tai yra 22 metus. O kaip dabar tas darbas, ar jau prie širdies? Plungiškis atsakė: „Taip buvau augintas ir auklėtas, kad žmogus turi dirbti, savo darbą gerbti ir iš vietos į vietą nelakstyti. Žinoma, mano darbas fiziškai sunkus, varginantis, bet tikrai jo nepeikiu.“
Paklaustas, kaip jo gyvenime atsirado šaškės, Ričardas sakė, kad jomis žaidžia nuo penkerių metų. Tėvas buvęs geras šachmatininkas, kartais turėdamas laisvą valandėlę ir su sūnumi prie šaškių lentos „pasibovydavęs“. Kiek rimčiau plungiškis šiuo sportu susidomėjo mokydamasis Kaune, kur, be šaškių būrelio, lankė šachmatų, plaukimo, lengvosios ir sunkiosios atletikos, folkloro. „Iš pradžių užsigriebiau daug, bet paskui dalis būrelių atsisijojo, na, o žaisti šaškėmis man sekėsi geriausiai. Man tas žaidimas patiko dar ir dėl to, kad jis ypač tikslus, jame vienas klaidingas ėjimas gali nulemti visą partiją, nes atgal grįžti neįmanoma“, – pasakojo vyras.
1985 metais Ričardas jau dalyvavo Tarybų Sąjungos moksleivių varžybose, o 1989-aisiais net čempionu tapo. „Mūsų mokyklos šaškininkų komanda buvo labai stipri, viena pajėgiausių visoje Sąjungoje. Turiu omenyje – tarp silpnaregių“, – prisiminimais dalijosi jis.
Kol mokėsi Vilniuje, Ričardas dirbo ir šaškių treneriu – mokė Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklos auklėtinius. Grįžęs į Plungę galėjo tik apgailestauti, kad gimtajame mieste šaškininkų kaip ir nėra – nei klubo, nei trenerio, nei varžybų. Tad teko šlietis prie klaipėdiškių – ir dabar R. Valužis yra Klaipėdos miesto neįgaliųjų sporto klubo „Pamarys“ atstovas.
Plungiškio sporto laimėjimai išties įspūdingi. Jis – daugkartinis Lietuvos silpnaregių čempionas, Lietuvos šaškių čempionate (ne tarp silpnaregių, o bendrojoje įskaitoje) yra pelnęs antrąją vietą. 2013 metais Pasaulio silpnaregių šaškių čempionate Lenkijoje laimėjo antrąją vietą, o šiemet taip pat Lenkijoje surengtame Europos čempionate jo niekas neįveikė – užimta pirmoji vieta. Be to, 2008 metais dalyvavo Kinijos sostinėje Pekine surengtose neolimpinių sporto šakų parolimpinėse varžybose. Tiesa, medalio neparsivežė, bet partiją prieš pasaulio čempioną vis dėlto pavyko laimėti. Dar vienas puikus laimėjimas – 2010 metais Lietuvos parolimpinio komiteto organizuojamuose geriausiojo sportininko rinkimuose Ričardas pelnė trečiąją vietą.
„Žaidžiu ir 64-ių langelių, ir vadinamosiomis šimtalangėmis šaškėmis. Kartais atstovauju neįgaliesiems, kartais kaip lygus su lygiu varžausi su sveikaisiais. O kad ko nors pasiektum, reikia daug treniruotis, domėtis specialia literatūra, ieškoti informacijos internete. Aš iš tų, kurie ko nors pasiekia daug dirbdami. Tas, kuris prisėda prie lentos ir laimi be jokio įdirbio, – turbūt jau talentas“, – samprotavo vyras.
Paklaustas, ar nepristinga laiko arba sportinio azarto, R. Valužis pripažino, jog anksčiau pergalių siekis buvęs didesnis. Treniruotėms jis galėdavęs paaukoti visą laisvalaikį, čempionatams – atostogas. „Dabar mąstau kiek kitaip. Kadangi esu dviejų dukrų tėvas, manau, kad daugiau laiko turiu atiduoti šeimai. Be to, jau norėčiau ne pats pergalių siekti, o kitus žaisti pamokyti, savo žinias perduoti. Gaila tik, kad Plungėje mano patirtis nelabai kam reikalinga – šaškėmis pas mus juk nežaidžiama. Bet jeigu kas pasiūlytų trenerio darbą, tikrai neatsisakyčiau“, – kalbėjo ne kartą čempionu tapęs sportininkas.