Daugelį metų Plungėje gyvenę Genutė ir Dalius Šakiai prieš penkerius metus susirado sodybą kaime, nusipirko ją ir persikėlė ten gyventi. Gyvenamosios vietos pakeitimo motyvas… – žirgai. Jų Šakiai turėjo ne vieną, o žirgams reikia žirgyno, didelės teritorijos, erdvės. Taikydamasi prie savo augintinių poreikių, šeima iš miesto persikėlė į Prūsalius, kur dabar veisia ir augina žirgus. Kaip sakė Genutė, vaikystėje jai mieliausias buvo darbinis tėvo arklys, o dabar jos svajonė – užauginti milijono vertą žirgą.
Paklausta, iš kur ta meilė arkliams, žirgyno savininkė Genutė tik patraukė pečiais ir atsakė: „Ji neatsirado iš kažkur. Matyt, gimiau jau mylėdama žirgą, o kasmet tas jausmas dar ir stiprėja. Mano tėvas nuo mažens mylėjo arklius, dabar – aš, o iš manęs dukra Gintarė šį jausmą paveldėjo“, – kalbėjo prūsališkė.
Genutė sakė pamenanti, jog jos tėvas visuomet apie arklius sukdavęsis, o ji – vis šalia. Ir taip – visą vaikystę. Meilė arkliams niekur nedingo ir vėliau. Na, o sužinojusi, kad Kuliuose įsteigtas žirgynas ir kad jame yra sportinių žirgų, Genutė pradėjo į jį važinėti – vardan pasijodinėjimo. Gaila, bet po kurio laiko Kulių žirgynas pradėtas likviduoti, žirgai buvo parduodami. Tuomet, prieš 19 metų, Genutė įsigijo pirmąsias dvi trakėnų veislės kumelaites – trejų ir pusantrų metų. Nuo to laiko žirgai, kurių skaičius vis didėjo, nuo Šakių šeimos jau neatsiejami.
Tiesa, kai įsigijo pirmuosius arklius, Genutė dar buvo netekėjusi. Taigi Dalius Šakys gavo merginą su kraičiu. „Anoks ten kraitis, – juokėsi Genutė, – juk iš žirgų naudos mažiau nei tenka į juos investuoti“. Kaip į žmonos pomėgį reagavo Dalius? Pasak pačios Genutės, iš pradžių jam arkliai buvo nė motais, manė, kad ir žmona iš to „išaugs“, deja… Viskas klostėsi atvirkščiai – Dalius pats pamilo žirgus ir dabar jau noriai jais rūpinasi, išgyvena, kai kas nesiseka.
Ištekėjusi Genutė susipažino su vienu vyro giminaičiu, kuris, kaip paaiškėjo, „serga“ ta pačia liga – taip pat laiko žirgų. Iš jo arklidžių moteris parsigabeno anglų grynakraujų jojamųjų veislės žirgą. „Man žirgas visuomet buvo pajodinėti, apie sportą niekada negalvojau, pati varžybose nedalyvavau, nors žirgų sportu visa šeima domimės“, – pasakojo moteris.
Genutė visuomet laikė porą kumelių. Persikėlus į Prūsalius, atsirado galimybė plėsti ūkį. Dabar Genutė savo žirgyne turi dešimt žirgų: ir kumelių, ir prieauglio. Visi jie – vokiškų veislių kraujo. Ar pati ant žirgo užsėda? „Taip, bet retokai. Daugiau laiko, o tiksliau – visą savo laisvalaikį, atiduodu žirgams veisti, auginti, mokyti, prižiūrėti. Vis dėlto turiu kumelę – Rafaellą, su kuria retsykiais dar kur nors išlekiame“, – sakė Genutė.
Žirgai iš Šakių atima visą jų laisvalaikį – juk juos reikia šerti, valyti aptvarus, šukuoti, rūpintis jų sveikata. Ir tai dar ne viskas – daug laiko ir pastangų atima jų mokymas. Juk neužtenka, kad arklys būtų sveikas ir stiprus fiziškai. Dar būtina ugdyti jo charakterį, išmokyti paklusnumo, gerai jaustis po raiteliu. To žirgus mokina treneriai. „Aš ne raitelė, aš – augintoja. Bet noriu, kad mano žirgai būtų tinkami sportuoti, todėl samdau trenerius“, – pasakojo žirgininkė.
Anot moters, šunį ar katę, jei neklauso, galima pavesti ar perkelti į kitą vietą. Su arkliu taip neišeina. Jį galima paveikti tik geruoju, tik protu, tik radus su juo bendrą kalbą. Genutės teigimu, vokiškų veislių žirgai – labai aukšto intelekto, lengvai ugdomi, viską suprantantys ir į viską reaguojantys, be to, jie gero charakterio. O ką jau bekalbėti apie draugiškumą – Genutė neslepia, kad būtent žirgams gali patikėti visas savo paslaptis ir problemas.
Kaip jau minėjome, meilė žirgams iš mamos perduota ir dukrai. Septyniolikmetė Gintarė jau turtingesnė už mamą – turi du nuosavus žirgus – Rivjerą ir Herbį. Su jais mergina ir varžybose dalyvauja. Tiesa, ne konkūruose, o dailiojo jojimo, kur demonstruojama žirgo laikysena, elegancija, grožis ir jo duetas su raiteliu.
Kaip pamena Genutė, dukra ant žirgo sėdo be didelės meilės, su baime ir labai atsargiai. Viskas vyko pamažu, po truputį, kol galų gale ir Gintarė be žirgų nebegalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo. „Dukra jodinėti pradėjo paauglystėje. Tada ji turėjo sveikatos problemų – geldavo nugarą. Baiminausi – kad tik jodinėjimas nepakenktų, tačiau išėjo atvirkščiai“, – pasakojo Genutė.
Aną žiemą Gintarė daug jodinėjo, o šį pavasarį, skirtingai nei ankstesniais metais, jai nebeskaudėjo nugaros. Dabar ji taip pat daug laiko praleidžia ant žirgo, o sveikatos problemų – kaip nebūta. Anot Genutės, jodinėjimas išėjo į naudą. Ir tai turėtų žinoti visos mamos, kurių vaikams aptinkama tokių negalavimų.
Kaip pasakojo moteris, prieš dvejus ar trejus metus prie jų žirgyno įsteigtas jodinėjimo klubas „Rafaella“. Į jį atvyksta ir vaikai, ir suaugusieji, norintys pajodinėti. Pasak Genutės, yra norinčiųjų tik pabandyti, bet yra ir tokių, kurie pabandę nebegali sustoti. Ir tai vaikams – tik į naudą.
Paklausta, ar domisi, kur iškeliauja jos užauginti žirgai, koks jų likimas, Genutė atsako, jog taip. Anot jos, širdžiai džiugu, kai augintinis patenka į geras rankas, kai juo rūpinamasi, bet pasitaiko ir atvirkščiai. „Žinau, kad vienas mano augintas žirgas padeda neįgaliems vaikams – jis naudojamas hipoterapijos užsiėmimuose. Ar begali būti kilniau ir dūšiai geriau?“ – šypsodamasi klausė Genutė.
