Pagaliau pavasaris. Nors dar kur ne kur ir boluoja sniego krūvelės, o dedant koją verta pažiūrėti, ar nėra ledo, į širdį beldžiasi džiugesys. Pagaliau pasijusime lengvesni. Ne, ne, ne dėl staiga pagražėjusių kūno formų (nors, tiesą sakant, neprošal būtų ir jas padailinti), o dėl to, kad mažiausiai pusei metų į tolimiausią spintos kampą galėsime nugrūsti kailinius, paltus ir žieminius batus. Jei galima tikėti sinoptikų prognozėmis – vos tik atšventę Velykas, galėsime šokti ir į vasarines basutes.
Tikra išdykėlė ta mūsų gamta – anglus tiesiog užvertė sniegas, o lietuvius džiugina saulėtos dienelės. Bet aš nesiskundžiu, juk sakoma, kad šiluma kaulų nelaužo. Aišku, nesu patenkinta, kai vasarą nuo svilinančio karščio gelbsti tik parduotuvėse įrengti kondicionieriai. Vis svarstau, kaip prie to karščio pripranta Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) gyvenantys tėvynainiai? Nors ten ir karšta, bet paskaičiusi žurnale „Stilius“, kaip ten gyvena moterys, panorau tapti arabe. Net seilė iki kelių nutįsta sužinojus, kokiomis privilegijomis ten naudojasi moterys.
Pasakykit, mielosios, kuri nenorėtų, kad moters uždirbti pinigai būtų tik jos (o ne šeimos biudžeto!) nuosavybė, o vyrai parduotuvėse iš paskos nuolankiai vaikščiotų ir girtų įsigytus daiktus, o paskui už juos dar ir sumokėtų iš savo kišenės?..
Pavydžiu net tenykštės demografinės politikos. Tik įsivaizduokite, šeimai, susilaukusiai penkto vaiko, valdžia skiria žemės sklypą ir beprocentinę paskolą namui pasistatyti arba būstą iš jau pastatytų. Ranką prie širdies pridėjusi sakau, jei pas mus būtų tokios sąlygos, ko gero, ryžčiausi ir pati gimdyti penketą vaikų. Nors, ko čia stebėtis, gali jie ten dalyti namus į kairę ir į dešinę, nes „ant naftos“ sėdi.
O ką mūsų maža valstybėlė? Neturim itin vertingų naudingų iškasenų, tad ir gyvename kaip išmanome, tampo mus kaip marionetę didžiosios valstybės – kiekviena į savo pusę… Vakarai galbūt ieškos skalūnų dujų, tik mes nežinome, ar leisti. Mat paskaičiuota, ištyrinėta, jog per tokius ieškojimus gali būti užterštas geriamasis vanduo. Taip žmogus ir nebesupranti, kas gerai, o kas blogai. Aišku tik viena, kad vienaip ar kitaip, kažkam iš to bus naudos. Atvirai kalbant, puikiai suprantu, kad viską nuspręs ir be mūsų –
juk ir šeimininkė nesiklausia vištos, ar toji nori į sriubą.
Jau ne kartą bandžiau sau įsakyti nesigilinti į politiką ar visokias neaiškias politikų machinacijas. Net liaudies išmintis byloja, kad mažiau žinosi, ramiau miegosi. Taigi taip ir padarysiu bent prieš artėjančias šventes. Reikia nuspręsti, ar vaikai dar tiki Velykų kiškiu, koks tinkamiausias būdas marginti kiaušinius… Tik gaila, kad užsitęsusi žiema neleidžia pasidžiaugti žibutėmis ir besprogstančiais „kačiukais“.
Gražių ir saulėtų Jums Šv. Velykų!