Likimo ratas apsisuko. Ką tik per kraštus liejosi aistros dėl neatsakingų Austrijos pareigūnų, kurie savo gėdą dangstė biurokratiniais darbo metodais. Deja, įsitikinome, kad kvailio vietoje atsidurti visai paprasta. Užtenka, kad klerkai negalvotų, o tik uoliai atliktų mažo sraigtelio funkciją.
Antradienį teisingumo ministras R. Šimašius viešai apgailestavo dėl informacijos apie Baltarusijos opozicijos atstovų A. Beliackio ir V. Stefanovičiaus asmeninių sąskaitų duomenų Lietuvos bankuose nutekėjimo Lukašenkos režimui.
Įsivaizduoju, kaip iš juoko miršta baltarusiai, taip gavę juos dominusią medžiagą apie opoziciją ir jos rėmėjus. Tereikėjo oficialiai (vasario mėn.) pasiųsti užklausimą ir kovo 28 d. visi rūpimi duomenys buvo pateikti kaip ant lėkštutės. Opozicijos atstovą A. Beliackį beliko „susemti“. Jam gresia septyneri metai nelaisvės.
Anot R. Šimašiaus, apie „apmaudų nesusipratimą“ apsičiupinėta tik birželį. Beje, atrodo, apie informacijos nutekėjimą pirmieji pavojaus varpais ėmė skambinti JAV, kurių parama išlindo kaip yla iš maišo.
Tarptautinis skandalas! Ko gero, teisingumo ministras, supratęs, kokia riebi „kliurka“ plūduriuoja jo „barščiuose“, ne tik griebėsi už galvos, bet pasižvalgė ir kokio valerijonų buteliuko. Ir reikėjo taip „susimauti“ lygioje vietoje.
Man pasirodė, kad keistą poziciją užėmė mūsų šalies vadovai. Nors valstybė kalama prie gėdos stulpo, kol kas atsitverta tylos siena ir nereikšmingais įpareigojimais išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Mokosi iš austrų?
Tikėtina, kad iešmininkas bus surastas ir išspirtas iš šiltos vietelės. Tačiau juk kalta bukinanti rutininė darbo sistema ir, įtariu, baimė prasižioti. Aš netikiu, kad niekas nepastebėjo, jog domimasi ne kokio kriminalinio pasaulio atstovo banko sąskaitomis. Tikriausiai suveikė savisaugos instinktas: „žirafa didelė, ji geriau mato“.
Juk, kaip rašo dienraštis „Lietuvos rytas“, net „DnB Nord“ bankas suskubo pateikti Teisingumo ministerijai reikalaujamus duomenis. Tik SEB bankui sutramdyti prireikė net sostinės apylinkės teismo įpareigojimo.
Neabejotinai pakirstas pasitikėjimas bankais. Žinoma, čia juos pakišo besmegeniai valdininkai, tačiau faktas lieka faktu: slapti finansiniai duomenys buvo perduoti.
Pamenu, kad prieš gerą dešimtmetį respublikiniame dienraštyje perskaičiau, jog Šveicarijos bankas ieško visame pasaulyje išsibarsčiusių ikikarinio laikotarpio savo indėlininkų palikuonių, kuriems galėtų grąžinti patikėtus pinigus. Toks banko žingsnis sužavėjo. Aišku, čia neapsieita be tam tikros įvaizdžio formavimo dozės, tačiau, kaip nori, taip vartyk, o toks bankas kelia pasitikėjimą. Gal ir ne iš piršto laužtas posakis „Patikima, kaip Šveicarijos banke“.
Kodėl niekas netikrino, kieno duomenų reikalaujama? Atsakymas paprastas kaip centas: „To nereikalauja reglamentas“. Net trys institucijos – Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijos bei Valstybės saugumo departamentas – baksnoja viena į kitą. Užsienio reikalų ministerijos atstovė patikrinimo procedūrą apibūdino kaip neformalią ir neprivalomą.
Dabar susizgribta instrukcijas tobulinti, bet juk ne čia esmė. Akivaizdu, kad net tokių svarbių institucijų klerkams trūksta paprasčiausio valstybinio mąstymo. Dabar atsiras savotiškas sargas, kuris įpareigos juos laikytis sveiko proto?
