Visus praėjusius metus Žlibinai turėjo teisę vadintis Lietuvos mažąja kultūros sostine. Didžiulė garbė, dar didesnė atsakomybė – juk reikia pateisinti suteiktą statusą. Su užsidegimu imtasi užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo, ambicijų netrūko. Tačiau teko stabtelėti – visus, o ypač kultūros sferą, palietė koronavirusas, karantino draudimai. Neišvengiamai susidurta su pokyčiais. Tad ar pandemija leido įgyvendinti Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginių programą? Apie tai kalbamės su Žlibinų kultūros centro direktore Alina Bružiene.
– Žlibinai – 2020 metų Lietuvos mažoji kultūros sostinė. Kaip šią vėliavą sekėsi žlibiniškiams nešti?
– Dažnai prisimename, kaip 2020 metų sausio 6 dieną Žlibinų kultūros centre surengtoje Lietuvos mažosios kultūros sostinės renginių atidarymo šventėje iš jaudulio virpėjo ne tik balsas, bet ir kūnas. Labai jaudinomės ir labai džiaugėmės Žlibinų bendruomenei suteiktu garbingu vardu. Ir tikrai su labai didele atsakomybe visi (bendruomenės atstovai, seniūnijos darbuotojai, parapijos kunigas, bibliotekininkė ir mes – kultūros centro atstovai) stengėmės tą vėliavą nešti garbingai.
– Lietuvą užklupusi pandemija, įvairūs karantino apribojimai, be jokios abejonės, trukdė įgyvendinti programą. Kokius iššūkius buvo sunkiausia įveikti?
– Tokių įtemptų metų dar nebuvome nė vienas patyrę. Spaudimą jautėme iš visų pusių, varė į neviltį vis užduodami klausimai: „Na, ir kaip dabar jums bus, juk jūs mažoji kultūros sostinė ir dėl karantino negalite nieko daryti, liks visi planai neįvykdyti?“ Visada atsakydavau, kad bus kaip bus, ne mes tą COVID-19 paleidome į pasaulį, kad renginių nereikėtų organizuoti. Juk svarbiausia sveikata, negalime rizikuoti žmonėmis ir eiti prieš įstatymus, kad įgyvendintume savo planus. Visur turi būti žmoniškumas ir vadovautis reikia sveiku protu.
Žinoma, didžiausias galvos skausmas buvo bendruomenės pirmininkei Ingai Bumblauskaitei (tiesa, ji yra ir kultūros centro darbuotoja), nes Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas suteikiamas tik bendruomenėms. Jo neįmanoma gauti kultūros centrams, bibliotekoms ar seniūnijoms. Mes – tik partneriai. Visa atsakomybė teko Ingai, čia jos ir reiktų paklausti, kiek nervų kainavo. O kainavo tikrai daug. Pavyzdžiui, Žolinei ieškojome atlikėjų. Tariantis jie pažadėjo vienas kainas, o paskui prieš renginį atsiuntė didesnes išankstines sąskaitas. Vėl nervai, vėl skambučiai, derinimai, aiškinimai.
Taip pat keitėme atlikėjų sutartis, įtraukdami „force majeure“ punktus (jei planuotas renginys dėl pandemijos neįvyktų, kad nereikėtų mums už tai mokėti). Derinimų buvo labai daug. Ir pykomės, ir taikėmės, buvo visko… Bet atlaikėme! Kai visos įstaigos bendradarbiauja, jos pasiekti gali labai daug. Neįsivaizduoju mūsų veiklos be seniūnijos prisidėjimo, be pačių žlibiniškių savanoriškų darbų, pagalbos. Apie tai būtų galima parašyti ilgiausią straipsnį, kaip žmonių geranoriškumas ir nuolatinis darnus komunikavimas gali įveikti viską, kas kartais ir atrodo neįveikiama.
– Papasakokite, kokiais renginiais pavyko nudžiuginti žmones.
– Didžiausias renginys ir tik su minimaliais pokyčiais buvo Žolinė – „Žlėbėnūs žlėbūm nie-2020“. Ar mums pavyko juo nudžiuginti žmones, reiktų jų pačių paklausti. Metų pabaigoje apžvelgėme visus į planą įtrauktus renginius (sukūrėme filmuką, ką nuveikėme pandemijos apsuptyje). Žinote, praktiškai įvykdėme beveik viską, tik daug mažesnėse žmonių grupėse, kitokiais būdais ir kitokiomis formomis.
Labai gaila, kad du didieji renginiai neįvyko. Virginijos ir Gintaro Končių sodyboje buvo planuotas visų Lietuvos kultūros sostinių suvažiavimas, kuriame bendruomenės būtų pristačiusios koncertines programas ir kulinarijos paveldą. Tai turėjo būti aukšto meninio lygio renginys su naminių sūrių degustacija. Jį privalėjome atšaukti, nes negalėjome į vieną vietą sukviesti žmonių iš visos Lietuvos ir rizikuoti jų sveikata. Ir taip pat – visų planuotas ir su nekantrumu lauktas „Kalėdinis miestelis“ su Padėkų vakaru. Dėl karantino apribojimų šios dvi didžiausios mūsų planuotos šventės, deja, neįvyko.
Bet juk nėra nieko gyvenime svarbiau už sveikatą ir savų žmonių saugojimą. Pandemijos eina ir praeina, o žmonės išlieka arba ne… Renginiai vyko prieš pandemiją ir vyks po jos. Juk šis karantinas – ne pasaulio pabaiga. Žiūrėkime į tai kaip į susikaupimo, apmąstymo, vertybių išsikėlimo, žmonių vidinio pasaulio pažinimo, savų palaikymo ir šeimos ryšių stiprinimo laikotarpį. Kultūra yra ne tik renginiai, kultūra yra žmogaus vertybių atspindys kito žmogaus atžvilgiu. Štai tada ir pasirodo visas žmogaus kultūringumas.
– Kas žlibiniškiams primins, kad jie 2020 metais buvo gavę teisę vadintis Lietuvos mažąja kultūros sostine?
– 2020 metų nė vienas pasaulio gyventojas dėl COVID-19 pandemijos „iškadų“ nepamirš, prisimins iki gilios senatvės ir dar provaikaičiams papasakos. O jei turite omenyje materialinę, apčiuopiamą vertę, tai liks vėliava, kurioje puikuojasi užrašas „Žlibinai – Lietuvos mažoji kultūros sostinė-2020“, nuostabus akmeninis paminklas, kurį bendruomenė puikiai suprojektavo. Taip pat lauko scena, paslėpusi baseino griuvėsius, kurie ne tik kultūros centrui renginių metu teikė „bardako“ vaizdelį, bet ir buvo nesaugūs – pakraupę žiūrėdavome, kaip aptrupėjusiomis atbrailomis laksto vaikai. Už tokią didelę sceną esame dėkingi bendruomenės pirmininkei Ingai ir choreografei Loretai Vaitkutei, radusioms rėmėjų.
Išpuoselėta kaimo teritorija: žolė visada nupjauta, gėlynai veši, įrengti nauji suoliukai. Kaimo gyventojai ne tik pavyzdingai tvarko savo aplinką, bet ir gražina bažnyčios šventorių – nusipirkę dažų, nudažė jo tvorą. Įrengtas nuo bažnyčios iki vidinio kultūros centro kiemo plytelių grindinys. Jį daugiausia finansavo Petras Šaltupis. Padėjo buvusi seniūnė Sigutė Žeimaitienė ir nemažai kitų kaimo gyventojų, tad palijus nebereikia maknoti per purvyną. Dėl to Žlibinų gyvenvietė gražėja ir džiugina atvykėlių akį. Negaliu teigti, kad tai tik dėl suteikto Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardo, bet kad kaimas kiekvienais metais gražėja – faktas.
– Praėję metai kultūros darbuotojams, be abejo, buvo sunkūs. Negana to, sąstingis vis dar tęsiasi… Ar dėl to nesvyra rankos imantis naujų idėjų įgyvendinimo?
– Kultūros renginių organizatoriai nejaučia jokio sąstingio. Šiuo metu tenka dirbti ir neskaičiuojant darbo valandų, ypač kai nuotoliniu būdu organizuojami konkursai, kiti renginiai. Tikrai gaila darbuotojų, nes jie dabar labai daug dirba dėl savo žiūrovų. Sudėtinga koncertmeisteriams ir choreografams – kiek galima groti po vieną, o kitiems klausyti, nes kai groja visi, tai vieni kitų negirdi. Ansamblių dainininkai turi dainuoti solo, o kiti kompiuterio ekrane stebi. Šokėjai – taip pat. Gerai, kas šoka šeimomis. Žmona su vyru smagiai namie sukasi šokio žingsneliu, o tiems, kurie šoka ne su savo antrosiomis pusėmis, belieka vieniems bandyti sušokti. Kaip vadovai sako, tai niekinės repeticijos. Šokėjai turi žinoti šokio eigą, išėjimus – kas po ko, kas iš kur. Tai būtina parodyti realiai, o ne pasakoti „online“ būdu.
Rašomi scenarijai, kuriamos koncertinės programos artėjantiems renginiams, bet niekad nežinai, kada karantino apribojimai bus sušvelninti. Ruošiesi, ruošiesi, o karantinas lieka kaip buvęs ir visi atlikti darbai padedami į šalį. Ir vėl kokiai ypatingai progai ar šventei artėjant kimba visi planuoti, rašyti scenarijus ir tikisi, kad gal šis renginys įvyks ir darbas nenueis šuniui ant uodegos. Taip kolektyvai ir gyvena. Vadovai susiskambina su savo saviveiklininkais, bendrauja medijomis, kaip sakant, palaiko ryšius, ir visi su nekantrumu laukia, kada vėl susitiks scenoje su žiūrovais.
– Galbūt ateityje vėl sieksite Lietuvos mažosios kultūros sostinės statuso tikėdamiesi, kad tuomet sudėliota programa eis kaip iš pypkės?
– Deja, Lietuvos mažosios kultūros sostinės vardas bendruomenei suteikiamas tik vieną kartą, bet žlibiniškiams ir nereikia įrodinėti, kad jie yra tikrieji kultūros puoselėtojai. Pasak mano dėstytojo profesoriaus Tomo Kačerausko, kultūra yra žmogiškoji kūryba.
Žlibinai nuo seno garsėjo kaip didžiulis kultūros židinys nuostabios kultūrininkės, pirmosios kultūros namų direktorės Stefos Stonienės dėka. Ji taip išpuoselėjo Žlibinų kultūrinį lauką, kad jis iki šiolei visoje Lietuvoje žinomas, vertinamas ir plačiai vešėdamas duoda puikiausių vaisių.
– Kuo Žlibinai džiugins šiais metais?
– Aš optimistė ir vis tikiuosi, kad greitai pandemija bus įveikta, kad situacija pakryps į gerąją pusę ir visi galėsime dirbti įprastu ritmu. Mes, kultūrininkai, vėl galėsime džiuginti žmones koncertais, renginiais, parodomis ir edukaciniais užsiėmimais.
Likite sveiki, saugokite save ir savo artimuosius, nes ir iš po tamsiausio debesies išlenda saulutė, reikia tik mokėti kantriai jos sulaukti.
– Dėkojame už pokalbį.
