Plungės medžiotojų draugijos, „Medingėnų“ klubo narė Snieguolė Piekutė, nors tik metus nešioja šautuvą, jau gali pasigirti sumedžiojusi du šernus.
„Žvėrių tykojimo bokštelyje, tada dar be šautuvo, man teko sėdėti jau daug kartų. Tada, aišku, ir žvėrių daugiausiai pamačiau: bevaikštinėjantį briedį, maisto ieškančią lapę, besiganančią stirną. Žvėrys turbūt jaučia, kada jie gali aplink vaikščioti ir niekas į juos nepaleis šūvio.
Gamtoje, žinoma, įdomiausia vasarą, tada pamatai visas jos grožybes. Medžiojant nesunku prisitaikyti prie gamtos ir likti nepastebėtam. Vasarą gali daugiau pamatyti žvėrių gyvenimo, jų maitinimąsi, rują (jos matyti kol kas neteko), elgesį gamtoje įvairiausiomis aplinkybėmis.
O medžioti labiau patinka žiemą. Ir sunku paaiškinti – kodėl. Žiemą šiam užsiėmimui nėra labai palankios sąlygos. Nuolatinis šaltis, sniego pusnys, kylančios pūgos nepalengvina medžioklės eigos. Ir laukimas šaulių linijoje, kai kūną stingdo šaltis, nėra labai malonus. Tačiau porą varymų pabuvus varovu, vėl visa medžioklė tampa nuostabiu laiko leidimu. Tik galbūt kai kurių mūsų klubo medžiotojų požiūris į varymus turėtų būti kiek kitoks. Išimčių tarp medžiotojų varovų išvis jokių negalėtų būti. Nebent dėl senyvo amžiaus. Tačiau tai mūsų klube yra gana opi problema. Dėl to kartais pykstamasi. Dažniausiai medžiotojai nepatenkinti jaunais varovais dėl medžioklės plotų nežinojimo, nors dauguma jų taip pat nežino. Aš varove pabuvus porą metų ir gyvendama beveik pačiuose medžioklės plotuose, tikrai negalėčiau pasakyti, kad visiškai jų nežinau. Tačiau būna, kad ir man tai pasako.
Kaip ten bebūtų, reikia dar daug ko mokytis, man tai tik medžioklės pradžia ir, manau, ateis laikas, kai būsiu jau patyrusi medžiotoja“, – pasakoja Snieguolė.
