Daiva Ščupokienė:
„Mano vyras retokai važiuoja į medžioklę, o aš manau, kad galėtų ir dažniau. Socializacija turi būti ne tik šeimoje, bet ir visur visuomenėje, ypač tarp užsiimančiųjų tuo pačiu hobiu. Bendraudamas su žmonėmis, sužinai daugiau. Apie kokį nors dalyką turi vienokią nuomonę, pasikalbėjai su kitais – ir tavo nuomonė pasikeis. Galiausiai per medžioklę neišvengiamai būni gamtoje, matai įvairiausius žvėris.
Medžioklė – brangus hobis. Dabar nebėra taip, jog būtina į namus parsinešti mėsos. Kiek žinau iš pokalbių su vyru ir kitais medžiotojais, neretai į žvėrį net šūvis nepaleidžiamas, nors yra tam teisė. Valgyti turi, tad kam tą žvėrį žudyti…
Ar begali būti įdomiau, kai iš vyro pasakojimų sužinai, jog jis medžioklės vietoje matė raguotą elnią, bet nustatė, jog dar jaunas, nemedžiojamas. Neretai medžiotojai džiaugiasi, kad, prabėgus keleriems metams, tas elnias jau bus su galingesniais ragais, brandus ir medžiojamas – tavo valia, ar jį sumedžioti, ar tegu dar gyvena.
Taip, iki šiol maniau, jog medžioklė – tik hobis. Tačiau dabar jau turiu nuomonę, jog vien dėl nuostolių ūkininkams ir miškų savininkams būtina reguliuoti žvėrių skaičių – medžiotojai tą ir daro. Gyvename kaime, tad iš po nakties dažnai matome, jog po kiemą knaisiodamas vaikščiojo barsukas. Būna, jog pasirodo šernų. Dažnai į sodą ateina stirnų, elnių. Pastarieji šiemet gerokai pagraužinėjo kopūstus.
Iš vienos pusės – nuostolis, iš kitos – tai gamta, tad reikia su tuo susitaikyti“.
Sigutė Stančikienė:
„Ne tik mano vyras medžioja, bet ir sūnūs. Vyras su sūnumi Šarūnu – „Kontaučių“ klube, laisvu medžiotoju yra Tomas, o „Purvaičių“ kolektyve medžioja Marijus ir Laimonas.
Apie medžioklę galima kalbėti kaip apie poilsį, hobį, bet mes esame ūkininkai, tad neišvengiamai tenka vis pagalvoti apie žvėrių pasėliams daromą žalą. Man visai netrukdo, kad tie mano šeimos vyrai medžioja. Aš džiaugiuosi, kad jie žvėriena papildo mūsų stalą, prie kurio sėdi nemažas būrys. Tiesa, dabar jaunimas išsilakstė ir prie stalo jau liko mažiau šeimos narių, tad ir žvėrienos ne tiek daug bereikia.
Iš miško parnešta mėsa, bent jau man, yra didelė dovana. Iš jos pagaminu įvairiausių valgių. Tačiau į žvėrį tikrai nežiūriu, kaip į mėsos gabalą. Gyvenu prie pat upės, šalia didoki miškai. Stirnos ateina ir smagiai sau prie pat namų nugraužia visą eilę burokų. Ir tai ne medžioklės plotuose, o pačiame kieme. Ir ką… Džiaugiesi pamatęs jas, malonu pažiūrėti. Aš itin myliu žvėris.
Tačiau paskutiniu metu itin padaugėjo vilkų. Jau yra baimė ir į mišką nueiti. Kartą nuėjau prie upės ir vis jaučiau, jog mane kažkas stebi – atėjo baimės jausmas.
Aš visada dalyvauju medžiotojų susiėjimuose, jų šventėse. Man patinka „Kontaučių“ klubo narių tarpusavio bendravimo kultūra. Medžiotojai turi susieiti, turi bendrauti, jie gyvena bendrais interesais, parungtyniauja šaudymo varžybose, padaro trofėjų ir fotografijų parodas.
Aš visada džiaugiuosi, jei mano vyrams sekasi medžioklėse ir šaudymo varžybose. Toks jau mano gyvenimas, kad esu medžiotojų kompanijoje“.
