„Mano gyvenimo linija – judesys – sportas – gera nuotaika“, – sako rietaviškė kūno kultūros mokytoja, trenerė, sporto entuziastė Giedrė Žlibinienė.
Užkrėtė rietaviškius aerobika
Šiemet sukanka trisdešimt metų, kai G. Žlibinienė dirba mokytoja Rietave. Iš jų pastarieji dvidešimt atiduoti Lauryno Ivinskio gimnazijai.
Po studijų grįžusi dirbti į Rietavą Giedrė įsidarbino katalikiškojoje vidurinėje mokykloje ir pradėjo vesti aerobikos, kurią pati pamėgo studijuodama tuometiniame Kūno kultūros institute, treniruotes.
Užsiėmimai, puikiai sujungiantys sportą, šokį ir muziką, greitai populiarėjo. Šokėjų grupės būrėsi ne tik mokyklose, Žemaitijos kolegijoje, bet ir aplinkiniuose kaimuose, Plungėje.
Mokytoja jau nesuskaičiuotų švenčių ir festivalių, kuriuose yra dalyvavusi su aerobikos šokėjų grupe „Riva“. Džiaugiasi, kad išpopuliarėjo ir daug daugiau aerobikos formų: vieni užsiima klasikine aerobika, kiti – linijiniais šokiais, pilatesu ir t. t.
Nuo 1993 metų G. Žlibinienė dalyvauja Lietuvos asociacijos „Gimnastika visiems“, kuri propaguoja judesio džiaugsmą ir sveiką gyvenimo būdą, veikloje. Ji taip pat Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos „Nemunas“, Lietuvos moterų sporto asociacijos narė. Dalyvavimas šiose organizacijose, pasak jos, atveria nemažas galimybes populiarinti sportą Rietave, išvežti komandas į respublikinius renginius, organizuoti varžybas vietoje.
Meilę sportui paveldėjo su genais
Meilę sportui Giedrė teigia paveldėjusi iš savo mamos – buvusios kūno kultūros mokytojos, poetės, dabar jau amžinybėn išėjusios Birutės Lengvenienės.
„Jau tada, kai lankiau vaikų darželį, žinojau, kad užaugusi, kaip ir mano mama, būsiu sportininkė – sportuosiu pati ir mokysiu kūno kultūros kitus. Sportavau mokykloje, o studijuodama institute gerų rezultatų pasiekiau povandeniniame plaukime. Žaidžiau tinklinį. Didelė šios sporto šakos entuziastė ir trenerė buvo ir mano mama. Dabar pati nebežaidžiu, tik treniruoju komandas. Rietaviškiai mėgsta tinklinį, turi senas šio žaidimo tradicijas. Džiaugiuosi, kad iš Rietavo kilę žmonės šiame komandiniame sporte yra nemažai pasiekę: turime ir trenerių, ir žaidėjų, žaidusių stipriose tinklinio komandose“, – apie aistrą sportui kalbėjo rietaviškė.
Sporto genas šioje šeimoje jau perduotas į trečią kartą – Sporto universitetą baigė Giedrės dukra Laura.
Nori, kad kuo daugiau žmonių sportuotų
Moteris pasakojo daranti viską, kad kuo daugiau rietaviškių vienaip ar kitaip sportuotų, judėtų, rūpintųsi savo sveikata. Mieste tam sudarytos puikios sąlygos – stadionas, sporto salės, lauko aikštelės, treniruokliai. Ir beveik viskas, kas didesniuose miestuose kainuoja nemažus pinigus, čia duodama nemokamai.
Nemaža dalis gyventojų naudojasi tomis galimybėmis. Prisiminusi prieš kelerius metus Rietave pradėtą vykdyti projektą „Įsijunk į sportuojantį Rietavą“, moteris džiaugėsi, kad jis pritraukė daug ir įvairaus amžiaus žmonių: „Svarbiausia sudominti žmones, suteikti jiems sąlygas išbandyti vieną ar kitą sporto šaką, galimybę pasirinkti. Ir galbūt, net projektui pasibaigus, jie rinksis sveikesnę gyvenseną, aktyvesnį laisvalaikį.“
Dar viena mokytojos Giedrės aistra – žygiai pėsčiomis. Ji ne tik noriai dalyvauja kitų organizatorių surengtuose turuose, bet ir pati organizuoja žygius. Su žygeivių būreliu išvaikščiotos visos Rietavo apylinkės, nužygiuota ne viena dešimtis kilometrų pajūriu. Mielai Giedrės sugalvotus maršrutus išbando ir kolegos, šeimos nariai. Žygeivės planuose jau dėliojasi ir naujas maršrutas palei Šventosios upę. Giedrė neslepia: „Jausmas, kai įveiki trasą – nerealus. Užsimiršta ir pūgos, ir dulkės, ir purvynai.“
Energijos semiasi iš mokinių, pozityvumo – iš senjorų
Savo darbą su didžiule meile dirbanti moteris atviravo, kad daugiau laiko praleidžia sporto salėse nei namuose. Pamokos, būreliai mokykloje, suaugusiųjų treniruotės. Išėjusi iš namų ankstų rytą grįžta tik vakare. Ir lyg to būtų negana – mintys apie sporto populiarinimą jos galvoje sukasi nuolat. „Suprantu, savame krašte pranašu nebūsi… Tačiau, matyt, taip jau man duota, kad nuolat galvoju, kuo galėčiau prisidėti prie to, kad aplink būtų dar daugiau sportinio šurmulio“, – kalbėjo G. Žlibinienė.
Į klausimą, iš kur tiek energijos, moteris atsakė ilgai negalvojusi: „Matyt, jos nepritrūksti, kai užsiimi veikla, kuri uždega. Nuolat sukuosi tarp mokinių – iš jų pasikraunu energijos. Iš Trečiojo amžiaus universiteto grupės, kuriai vedu vandens gimnastikos užsiėmimus, – pozityvumo. Žaviuosi matydama, su kokiu džiaugsmu vyresni žmonės treniruojasi, kaip vertina jiems suteiktas galimybes. Argi gali „nevežti“, kai matai su šypsena besimankštinančią 86 metų senjorę?..“
Sportas – gyvenimo būdas
Mokytoja Giedrė atvira – kitų pomėgių, be sporto, ji neturi. Jiems paprasčiausiai nebėra laiko. Juk ir jos kelionės dažnai būna susietos su mėgstama veikla: su kitomis aerobikos vadovėmis ji dalyvauja kas dveji metai skirtingose šalyse vykstančiuose Europos gimnastikos veteranų festivaliuose. Ir šiemet jau ruošiasi į Madeirą, kur susitiks su bendraminčiais, sportą, judesį ir gerą nuotaiką mylinčiais žmonėmis.
