Lietuvos žemdirbiai skundžiasi negalintys rasti kvalifikuotų žmonių, norinčių melžti karves, dirbti su traktoriumi ar talkinti prie kitų ūkio darbų. Aštrėjant darbo jėgos trūkumui, kai kurie, ypač vyresnio amžiaus, ūkininkai neslepia svarstantys galimybę anksčiau trauktis iš žemės ūkio sektoriaus. Rietavo savivaldybėje, Pjaulių kaime, gyvenantys Danutė ir Stasys Šauliai su tokia problema nesusiduria – didžiausi jų pagalbininkai yra sūnūs, kuriems žemės darbai nesvetimi nuo pat vaikystės.
Dvi „kraitinės“ karvės, veislinė kiaulė ir du paršiukai
Danutė ir Stasys Šauliai Pjaulių kaimo vienkiemyje apsigyveno prieš penkerius metus. Čia esančią sodybą nusipirko todėl, kad ji buvo parduodama su 19 hektarų žemės, kas buvo labai svarbu ūkininkaujančiai šeimai.
Ūkininkauti sutuoktiniai pradėjo dar 2000-aisiais. Visa ko pradžia – bendro gyvenimo pradžiai abiejų tėvų padovanotos dvi „kraitinės“ karvės, viena veislinė kiaulė ir du maži paršiukai.
Karvės kasmet atsivesdavo po veršiuką, tad banda natūraliai didėjo. Plėtėsi ir nuosavos žemės plotas – Danutė ir Stasys visas savo santaupas investuodavo pirkdami žemę. „Įkeldami koją į žemės ūkį žinojome, kad reikės daug ir sunkiai dirbti, kad žemė ilgam ir tvirtai pririša. Tačiau rinktis nebuvo iš ko – anuomet gauti darbą buvo labai sunku, o verstis kažkuo reikėjo“, – prisiminė apsisprendimo ūkininkauti momentą moteris.
Ir vyras, ir žmona kilę iš daugiavaikių šeimų. Danutės tėvų namuose Judrėnuose (Klaipėdos r.) augo keturios dukros ir du sūnūs, o Stasio tėvų namuose Balsėnuose (Klaipėdos r.) – penki sūnūs ir dukra. Daugiavaikėse šeimose baltarankių nebūna, tad darbas sutuoktinių negąsdino.
Prieš išsikėlimą į Pjaules sutuoktiniai Balsėnuose jau turėjo 60 ha nuosavos žemės. „Gyvenome Stasio tėvų namuose. Mūsų sūnūs augo, tad turėjome arba statytis namą, arba pirkti sodybą. Pamatę skelbimą, kad netoli Rietavo parduodamas vienkiemis, pradėjome juo domėtis. Sužinoję, kad šiame kaime yra galimybė įsigyti dar daugiau žemės, apsisprendėme pirkti sodybą“, – pasakojo ūkininkai.
Pajamos – į žemę
Pjaulės – Labardžių pašonėje esantis kaimas. Dalis trobesių jau ištuštėję, kitos sodybos – atokiau nuo Šaulių šeimos vienkiemio. Paklausus, ar nebuvo sunku prigyti naujoje vietoje, sutuoktiniai prisiminė: „Galima sakyti, kad su vietiniais susipažinome per kombainą – pamatę, kad jį turime, žmonės užsukdavo paprašyti, kad nukultume jų javus. O kartą grįžę iš laukų radome prie durų prikabintą raštelį apie parduodamą žemę. Tiesiai į namus atėjusiu pasiūlymu pasinaudojome. Taip pamažu per bendrus reikalus ir susipažinome su mūsų ir aplinkinių kaimų gyventojais.“
Šiuo metu apylinkėse Danutė ir Stasys jau turi nupirkę 40 ha žemės. Šauliai atviri – viską, ką uždirba, investuoja į nuosavos žemės valdos plėtrą. Gal todėl nelieka pinigų pasinaudoti Europos Sąjungos fondų finansuojamomis programomis, skirtomis žemės ūkiui. Pasak Šaulių, dalyvaujant projektuose reikalingas nemažas prisidėjimas savo lėšomis. Tik vieną „Belorus“ traktorių yra nusipirkę pasinaudodami ES parama. Visa kita technika – kombainai, traktoriai, bei žemės ūkyje reikalingi padargai įsigyti iš santaupų.
Geriausi padėjėjai – sūnūs
Stasys pasakojo, kad jų ūkyje yra visa reikalinga technika. Ir ne tik… Šauliai turi ir puikius padėjėjus – tris jau užaugusius sūnus. Visi jie pametinukai, visi mokosi Plungės technologijų ir verslo mokykloje. Dvidešimtmetis Aivaras – paskutiniame kurse. Jis pasirinko technikos priežiūros ir verslo vadybos specialybę, metais jaunesnis Ramūnas – automobilių mechaniko. Spalio mėnesį Plungės technologijų ir verslo mokyklos organizuotame respublikiniame artojų konkurse Ramūnas užėmė trečiąją vietą. Tad Šauliai gali didžiuotis užsiauginę tituluotą artoją.
Brolių pėdomis pasuko ir aštuonioliktus metus einantis Andrius. Vaikinai iš po mokslų Plungėje kasdien skuba į namus padėti tėvams. Versti jų prie darbo nereikia, kaip nereikėjo ir vaikystėje. Stasys pasakojo, kad sūnūs, dar būdami mažamečiai, pešėsi dėl to, kuriam teks vairuoti traktorių: „Visi kartu į kabiną netilpdavo, tad sodindavau po vieną. Pedalų koja nepasiekdavo, bet vairą labai noriai sukinėdavo. Paauglystėje jau savarankiškai su technika dirbo. Ir dabar vienas kitą pralenkdami darbuojasi. Man į traktorių ar kombainą sėsti retai beprireikia.“
Ūkininkai džiaugėsi, kad darbštūs jų vaikai užaugo. Per tuos darbus tėvai nejuto nei sūnų „ožiukų“ vaikystėje, nei hormonų šėlsmo paauglystėje. Darbymečiu – per sėją, šienapjūtę ar rugiapjūtę, kai prireikia, net per naktis, laukuose dirba. Vaikinai tiek prisirišę prie žemės, kad tėvai net neabejoja Lietuvai užauginę tris jaunus ūkininkus.
Mišrus ūkis
Šaulių ūkis mišrus – jame yra ir melžiamų karvių, ir mėsinių galvijų banda, pajamos gaunamos ir iš augalininkystės. Toks mišrus ūkininkavimas turi savų pliusų – kai vienam sektoriui metai sunkesni, kitam – sėkmingesni. Karvutės šeimai neša nuolatines pajamas, sutuoktiniai jas vadina mėnesine alga, pinigai gaunami iš augalininkystės ir mėsinių galvijų – tarsi premijos.
Didžiąją dalį nuosavos žemės, esančios Klaipėdos rajone, ūkininkai apsėja žieminėmis ir vasarinėmis grūdinėmis kultūromis. Pjaulėse ir aplinkui esantys žemės plotai skirti ganykloms ir pievoms. Šaulių auginamą galvijų bandą sudaro 20 melžiamų karvių, dvidešimt galvų prieauglio ir keturios dešimtys mėsinių galvijų – limuzinų mišrūnų.
Vienintelės šiuose namuose moters valdžioje – karvutės. Aparatais karvės pamelžiamos maždaug per valandą. Per metus ūkis „Pieno gėlei“ parduoda apie 100 tonų pieno. Šiuo metu už kilogramą pieno gauna 38 centus ir, kaip patys sako, supirkimo kaina yra patenkinti.
Niekada nesigailėjo
Pienininkystės ūkius turintys žmonės skundžiasi, kad yra labai pririšti prie namų, bet Danutei tai ne problema. Šauliai neslepia esantys namisėdos – netraukia jų nei vietos kurortai, nei užsienio šalys. O kai prireikia pas gimines į pobūvius išvažiuoti, namuose sūnūs lieka.
Linksma, guvi ūkininkė trykšta energija. Džiaugiasi darbščiais ir nereikliais savo šeimos vyrais. Jai nereikia per dienas prie puodų virtuvėje sukinėtis – namiškiai nebambėdami pasisotina tuo, kas padėta virtuvėje. Tai ypač patogu vasarą, kai mamos rankos nuolat į žemę sukištos. Pjauliškiai užsiaugina visas šeimai reikalingas daržoves – bulves, burokėlius, morkas, česnakus, svogūnus. Vasarą šiltnamyje derlių nokina pomidorai ir agurkai – tik spėk lakstyti su vandens kibirais. O kur dar gėlės… Danutė neslepia, kad vyras kartais supyksta, matydamas ją sunkius kibirus velkančią: „Stasys sako, kad visko prisodinu per daug. Yra ir laistymo žarnos prijungtos, galėčiau prisileisti vandens, bet man patogiau bėgant pro šalį ir kokį kibirą iš vandens „bačkos“ pasisemti.“
Danutė yra baigusi namų ūkio ekonomės mokslus Rietavo technikume, Stasys po mokslų vidurinėje buvo įstojęs į Kauno medicinos akademiją. Farmacijos paslapčių mokėsi tik metus – metė studijas ir grįžo į tėviškę. „Dabartiniu protu sakyčiau, kad reikėjo mokytis, bet tada atrodė kitaip“, – prisipažįsta vyras, turintis bendro kraujo su Nepriklausomybės Akto signataru Jurgiu Šauliu.
Tačiau pasirinkimo ūkininkauti nesigaili nė vienas iš sutuoktinių. Nei Danutė, nei Stasys niekada nesvarstė galimybės viską mesti ir ieškoti valdiškų darbų. Abiem jiems patinka dirbti žemę, patinka gyvenimas, kokį susikūrė sau ir savo vaikams, nors ateityje laukia dar daug triūso.
Atranda bendruomenę
Vienkiemio gyventojai patys sau šeimininkai, kaimynai ir draugai. Bet Šauliai pamažu atranda ir bendruomenę – dalyvauja kaimo šventėse, pagal galimybes – ir kituose renginiuose. Danutė įsijungė į Labardžių kaimo „Moterų seklyčios“ veiklą. Bendrauti su moterimis jai labai patinka. „Mane pakviečia į „Moterų seklyčią“ ir einu, o vyras sėdi namuose ir man pavydi“, – juokėsi mūsų pašnekovė.
