Spalio 25 dieną 18 val. Telšių Žemaitės dramos teatre – unikali galimybė pamatyti režisieriaus Gyčio Padegimo režisuotą spektaklį „Meistriškumo pamoka“ (Maria Callas), kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka kraštietė aktorė Nijolė Narmontaitė kartu su Nacionalinio operos ir baleto bei Kauno muzikinio teatrų solistais.
Spektaklis skirtas Marijos Kalas (Maria Callas) 100-osioms gimimo metinėms ir režisieriaus Gyčio Padegimo 50-osioms kūrybos metinėms paminėti.
Mariją Kalas vaidino 23 metus
Iš Telšių kilusi aktorė N. Narmontaitė ragina telšiškius nepraleisti progos pamatyti šį spektaklį savo mieste, mat jau pradėtas atsisveikinimo su spektakliu turas per visą Lietuvą.
Pjesė „Meistriškumo pamoka“ parašyta remiantis garsiosios praėjusio šimtmečio graikų operos primadonos Marijos Kalas biografijos faktais. Dainavusi didžiausiose pasaulio operos scenose M. Kalas praranda savo įstabųjį balsą ir duoda meistriškumo pamokas jauniems operos solistams. Juos vaidina Nacionalinio operos ir baleto bei Kauno muzikinio teatrų solistai. Spektaklyje skamba puikios arijos, kurios persipina su skausmingais M. Kalas išgyvenimais dėl beprotiškos meilės graikų milijardieriui Aristoteliui Onasiui.
- Kalas vaidmuo „Meistriškumo pamokoje“ vadinamas N. Narmontaitės vizitine kortele, o ir ji pati sako: „Kas nematė šio vaidmens, manęs nepažįsta… Įdėjau į šį personažą daug širdies, vaidinau Mariją Kalas net 23-ejus metus. Šiais metais M. Kalas sukanka 100 metų, o spektaklio režisierius G. Padegimas švenčia savo kūrybos 50-metį. Ir tai paskutinė proga pamatyti šį vaidinimą ir mano mylimiausią vaidmenį, nes šį rudenį ir ateinantį pavasarį rengiame atsisveikinimo su spektakliu turą per visą Lietuvą. Spalio 25 dieną atvykstame ir į Telšių Žemaitės teatrą.“
Smagūs atsiminimai
Aktorė puikiai pamena, kai lygiai prieš 23 metus vieną premjerinių „Meistriškumo pamokos“ spektaklių vaidino savo gimtajame Telšių mieste. Tą įsimintiną premjerą ji aprašė savo knygoje „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“.
Tokių kuriozinių situacijų pasitaiko dažnai, bet kažkodėl ši įsiminė labiausiai.
Meistriškumo pamoka žemaitiškai
„Pjesė „Meistriškumo pamoka“ parašyta remiantis garsiosios graikų dainininkės Marijos Kalas biografiniais faktais. Už unikalų balsą operos solistę dievino milijonai, bet likimas, deja, šią dovaną iš jos vėliau atėmė – Kalas prarado balsą. Nebegalėdama dainuoti didžiosiose scenose, primadona ima vesti meistriškumo pamokas Džuliardo mokykloje Niujorke. Taigi ir mūsų spektaklio dekoracijos – ne įprastinė teatro scena, bet įsivaizduojama Džuliardo mokyklos klasė, kurioje vyksta pamoka.
Vadinamosios ketvirtos sienos (tarp scenos ir žiūrovų) nėra, kitaip tariant, su žiūrovais bendraujama lyg su mokiniais, atėjusiais stebėti Kalas vedamų meistriškumo pamokų. Marijai Kalas buvo labai svarbi disciplina, todėl pjesės autorius Terensas Maknelis surašęs replikas: „griežtoji“ mokytoja turi pabarti žiūrovus už vėlavimą, plepėjimą ar kad valgo saldainius. Ir neduok Dieve, jei salėje suskamba telefonas. Kadangi aš tas replikas svaidau būtent tada, kai salėje kas nors atsitinka (žmogus sukosėjo, nukrito rūbinės numerėlis ar pan.), tai susidaro įspūdis, kad barasi ne personažas, o Narmontaitė, kuri šiandien, matyt, ne ta koja iš lovos išlipo.
Premjera. Vienas pirmųjų spektaklių. Vaidiname Žemaitijoje, mano gimtojo Telšių miesto teatre. Vis dar nesu tvirta, dar ne „mirtinai“ įsijautusi į herojės charakterį, viskas dar nesaugiai trapu.
Įžengiu į sceną ir tariu:
– Čia ne teatras, čia pamoka be jokių puošmenų.
Matau, pro duris įslenka dvi pavėlavusios poros ir kaip keturi komunarai braunasi į eilės vidurį – ten jų vietos. Manoji Kalas jau turėtų reaguoti, nes negali pakęsti vėlavimo, bet aš kol kas tik atidžiai, kaip vanagas, pasiruošęs pulti, stebiu pavėlavėlius. O čia suskamba vieno „komunaro“ telefonas. Net nuo scenos matau, kaip žmogelis iškaista, o žiūrovai piktai šnairuoja į juos, ypač į tą su telefonu. Prasikaltėlis karštligiškai mėgina telefoną išjungti, o tas, kad jį kur, ne tik kad neišsijungia, bet skamba vis garsiau. Iki skausmo žinoma įkyri, nuvalkiota melodija užlieja salę. O man pjesės autorius tarytum kužda: „Aprėk juos!“ Sukaupiu visą drąsą, nes barsiuosi pirmą kartą. Nesijaučiu labai užtikrinta, gal todėl šiek tiek persūdau, net pati išsigąstu išgirdusi save, rėžiančią lediniu balsu:
– Kaip jūs drįstat?!! Ką sau leidžiat?!! Kaip jums ne gėda? Kodėl vėluojat?
Staiga nelaimėlis, vis dar nepasiekęs savo vietos ir vis dar negalintis užčiaupti nelemto telefono, be to, greičiausiai pasipiktinęs nemandagumu, skleidžiamu nuo scenos, ant visos salės surinka išraiškingu bosu, lyg būtų baigęs žemaičių dikcijos kursus:
– Ne no da geriau! Tep bronge sumuokiejau už biliuotą, kad ont monės čė tep kriuoktų?
Žodžiu, taip brangiai sumokėjo už bilietą, o ant jo dar rėkia.
Prisipažinsiu, patiesė jis mane ant menčių, vos susilaikiau nenusikvatojusi. Na, o salė – tie santūrieji, tie sunkiai išjudinami žemaičiai, – net raitėsi iš juoko.
Štai kokie nenuspėjami esam mes, žemaičiai.“
