Turbūt kiekviena pora, žengdama prie altoriaus, galvoja apie tai, kaip kartu užaugins vaikus, nugyvens ilgą ir laimingą gyvenimą, pasvajoja apie sidabrines ar net auksines vestuves. Štai plungiškiai Zofija ir Antanas Butkai drauge jau šešiasdešimt metų. Tokių deimančiukų pasitaiko retai, tad išskubėjome pas juos sužinoti ilgo bendro gyvenimo recepto.
Butkų namuose buvo šilta ir jauku, o Zofijos ir Antano šypsenos liudijo, kad jų bendras gyvenimas daugeliui gali pasirodyti kaip iš pasakos.
Kaip pasakojo A. Butkus, po karinės tarnybos jis įsidarbino melioratoriumi, tad teko iš vienos vietos į kitą keliauti ir savaitėmis kambarius nuomotis. „Melioravome Pyvoruose, kai atėjo vyras ir paprašė iškasti jo mamai kūdrą. Nuvažiavome į vietą tartis. Įėjome į vidų, o ten pusė virtuvės dešrų prikabinta. Su bičiuliu sutikome iškasti kūdrą, jei šeimininkė mums išnuomos kambarį“, – kalbėjo Antanas. „Vakare parėjusi iš darbo mamai papriekaištavau, kam čia tokius prisiėmė“, – papildė vyrą Zofija. Nors neslėpė, kad savo šnekumu Antanas ją tarsi pakerėjo, o merginti bandęs jo bičiulis nepatiko, nes žemesnio ūgio buvo. „Dar ir dabar tas draugas maniškiui juokiasi, kad jei ne Antanas, jis būtų mane į žmonas ėmęs“, – šypsojosi moteris.
Jau tą patį vakarą Antanas savo būsimai žmonai dėmesį ėmė rodyti, kalbino. O po trijų savaičių jaunuoliai nusprendė susituokti. Taip, taip, po trijų savaičių. Kam taip skubėti, paklaustumėte jūs. To paties paklausėme ir mes. „Buvau devyniolikos. Jei tik vėliau grįždavau iš šokių, mama tuoj pradėdavo barti. Galvojau, būsiu ištekėjusi – pasibaigs mamos priekaištai“, – neslėpė Zofija. O Antanas paaiškino, kad jau buvo pavargęs nuo nuolatinio kraustymosi iš vienos vietos į kitą, tad svarstęs, kad sukūrus šeimą atsiras stabilumas. Be to, jo išrinktoji buvo labai tvarkinga, tuo ir sužavėjusi Antaną. „Susituokėme greitai, bet, kaip matote, nė vienas nepralaimėjome“, – tvirtino deimantines vestuves atšventusi pora.
Taigi 1958 metų vasario 10 dieną susikūrė jauna Zofijos ir Antano Butkų šeima. Kaip prisiminė sutuoktiniai, tądien buvo didžiulė pūga ir krūvos sniego. Na, o prieš Dievą juodu amžiną meilę prisiekė tik rugpjūčio gale. Tad, kaip patys juokavo, vestuvių metines gali švęsti du kartus.
Įsikūrė šeima pas Zofijos mamą Pyvorų kaime (Rietavo sen.) ir gyveno ten apie dešimt metų, kol Antanas gavo butą Plungėje.
Praėjus metams po vestuvių, į pasaulį atkeliavo pirmoji Butkų dukra Dalia, praėjus dar porai metų gimė sūnus Antanas, dar po poros – Rima. Persikraustę į Plungę sutuoktiniai susilaukė Danguolės ir Evaldo.
Nors ir susituokę, jaunieji džiaugtis vienas kitu nuolat negalėjo, nes Antanui, kaip ir anksčiau, tekdavo savaitėms išvažiuoti. „Per tą laiką pasiilgdavau. Parvažiuodavo kaip kavalierius pas paną, net susipykti nespėdavome“, – šmaikštavo Zofija. Kartais Antanas, pasiilgęs žmonos ir vaikų, dviračiu po keliolika kilometrų parmindavo, o anksti ryte vėl išvažiuodavo į darbą.
Ar nekildavę jaunai porai abejonių, kai savaitėms reikėdavę išsiskirti? „Man vyrai bandydavo „įpūsti“ nepasitikėjimo, esą ir maniškė nėra šventoji, bet aš savo žmona pasitikėjau“, – sakė Antanas. Savo antrąja pusele pasikliaudavo ir Zofija. Tiesa, jaunikis neslėpė, kad jaunos žmonelės su saiku pavyduliavo ir saugojo ją kaip savo akį.
Na, o kuris pirmas žengdavo taikymosi žingsnį susipykus? „Kad mes nesame buvę taip rimtai susipykę, kad kažkuriam taikytis reikėtų eiti. Susibarame, bet apsisukę ir vėl geruoju“, – teigė sutuoktiniai. Kaip abu prisiminė, nesutarimų, ko gero, kildavę dėl vaikų auklėjimo, nes Antanas buvo griežtesnis, Zofija – atlaidesnė.
Tad kokia ta ilgo, darnaus gyvenimo paslaptis? „Gerbti vienas kitą, jei vienas kitam kažkiek nenusileisi, nieko nebus…“ – svarstė plungiškiai. Sutuoktiniai pasidžiaugė, kad ir vaikams, ko gero, tinkamą pavyzdį parodė – nė vieno sukurta šeima neiširo. Per šiuos šešiasdešimt metų pora „užgyveno“ trylika vaikaičių ir keturis provaikaičius. Butkai džiaugėsi, kad keturi vaikai įsikūrę visai netoli jų, tik vyriausioji dukra prieš daugiau nei dešimt metų laimės ieškoti išvyko į Ameriką. Bet šiuolaikinės technologijos leidžia nuolat bendrauti, o praėjusiais metais vyresnėlė buvo ir grįžusi aplankyti artimųjų.
„Mes jau išlošėme savo aukso puodą“, – atsisveikindami su mumis meiliai vienas į kitą žiūrėdami ištarė sutuoktiniai. O pats matydamas taip vienas kitą saugančius žmones pagalvoji, kad ir realus gyvenimas gali virsti nuostabia pasaka.
