Dešimt mėnesių Ukrainos kariai gina savo šalį. Prieš devynis mėnesius bėgdamos nuo karo baisumų prieglobstį Plungėje surado seserys Viktorija Osypenko ir Olga Jarošenko. Moterys sako, jog jau priprato prie ramaus gyvenimo mažame mieste, bet vis tiek norisi namo. Viktorija ir Olga praktiškai nuo pirmų atvykimo dienų įsiliejo į naują gyvenimą: rado darbą, laisvalaikį leidžia dainuodamos chore.
Plungė – tarsi dūris pirštu į dangų
Seserys kilusios iš Černigovo, nuo kurio 90 kilometrų iki Baltarusijos ir tiek pat iki Rusijos. „Šiurkščiai kalbant, per mus užėjo. Ir jei mūsų miestas nebūtų pasipriešinęs, Kijevui būtų nepasisekę. Šiuo metu Černigove daugiau ar mažiau ramu, nors sieną apšaudo. Rašo pažįstami, kad šalia sienos vyko mokymai. Laiko mus įtampoje, kad neatsipalaiduotume“, – apie naujausius įvykius pasakojo Viktorija. Pasak jos, arčiausiai sienos gyvenančius žmones iškeldino dėl nuolatinių apšaudymų, griaunamų namų.
Jaunesnioji iš seserų Olga iki karo dirbo Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Tiesa, ji ne kariškė, o meno darbuotoja, kurios pareigos – renginiai, šventės, karių dvasios palaikymas. „Jei būtų kariškė, būtų buvę sudėtingiau, ji gelbėjo savo vaiką. Su manimi paprasčiau, aš dirbau mokykloje“, – kalbėjo Viktorija.
Olga yra įgijusi ir pradinių klasių mokytojo specialybę. Seserų turimas išsilavinimas daugiausia ir nulėmė tai, kad jos atsidūrė Plungėje. Mūsų mieste prieglobstį radusios ukrainietės po kelių dienų jau turėjo darbą – Specialiojo ugdymo centre įsteigtoje darželio grupėje vaikams iš Ukrainos.
Beveik mėnesį gyvenusios apšaudymų, oro pavojaus sirenų apsuptyje seserys ryžosi išvykti iš šalies. Olga pirmoji pradėjo ieškoti tos galimybės. „Kai kurie mūsų draugai, pažįstami turėjo pas ką išvykti, o mes – ne. Tad mums tiko bet kuri šalis“, – sakė Olga. Ji pirmoji ir išvažiavo iš Černigovo. Kai tik „pagavo“ telefono ryšį, Viktorijai pranešė, kad ir ši ruoštųsi.
Praėjus trims dienoms po skambučio, seserys susitiko Kijeve. „Stovėjome stotyje ir galvojome, kur važiuoti. Iš pažįstamos mergaitės sužinojau, kad turime galimybę išvykti į Suomiją arba Lietuvą. Pakėliau galvą ir pamačiau švieslentėje, kad po 6 minučių išvažiuoja elektrinis traukinys į Lvovą. Kojos mus pačios atnešė. Iš Lvovo patraukėme į Lietuvą“, – prisiminė Olga.
Vilniuje, pabėgėlių paskirstymo punkte, Viktorija ir Olga atsirado kovo 20-osios naktį. Joms nebuvo svarbu, kur gyventi. Svarbiausia, kad būtų ramu, kad galėtų gyventi dviese su vaikais, kad vaikai galėtų lankyti mokyklą. „Savanorė kompiuterio monitoriuje atidarė pirmą paraišką. Pasakė, kad yra žmonės, kurie priimtų turinčius pedagoginį išsilavinimą. Mes ir sakome: „Turime diplomus. Ką daryti toliau?“ Dar pasiteiravo, ar žinome Plungę. Iš kur mums žinoti? Tai buvo tarsi dūris pirštu į dangų“, – netikėtą patekimo į Plungę istoriją papasakojo seserys.
Žinoma, išvažiavo Viktorija ir Olga neramia širdimi, nes tėvynėje liko mama. Kitos išeities nebuvo. Dėl sveikatos problemų mama kelionės būtų neištvėrusi, jai sunku vaikščioti. „Ją būtų reikėję nešti. Reikėjo apsispręsti, arba nešti mamą, arba nešti vaikus. Kad ir kaip siaubingai tai skamba, tačiau realybė tada buvo tokia, kitaip niekaip negalėjome padaryti. Tuo metu miestas buvo apšaudomas: nei telefono ryšio, nei elektros, kad galėtume kažką suorganizuoti. O kai atsirado galimybė, mama pasakė, jog niekur nevažiuos“, – prisiminimais dalijosi ukrainietės.
Moterys džiaugėsi, kad draugai, kaimynai, pažįstami užeina ir padeda tėvynėje likusiai mamai, kaip gali. „Bendraujame, nuotaika jos, ačiū Dievui, kovinė. Buvo pas ją užėjusi draugė. Sako: „Šukuosena padaryta, antakiai nudažyti, šypsena veide.“ Stengiasi neliūdėti“, – šypsojosi seserys.
Nuo pirmų dienų – ir darbas, ir širdžiai mielas užsiėmimas
Kaip ir minėta, Viktorija ir Olga, apsigyvenusios Plungėje, po kelių dienų pradėjo dirbti Specialiojo ugdymo centre įsteigtoje darželio grupėje su vaikais iš Ukrainos. Kaip sakė moterys, šiuo metu iš grupės liko tik trys vaikučiai. Ukrainietės dirba vaikų lopšelyje-darželyje „Rūtelė“, taip pat moko rusų kalbos Akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje. „Bėgome nuo rusų kalbos, bet…“ – juokėsi Viktorija ir tuoj pridūrė: „Mes suprantame, kad Lietuvoje rusų kalba – bendravimo priemonė. Jei ne ji, mes vieni kitų nesuprastume.“
Olga moko šeštokus, septintokus ir aštuntokus, Viktorija – septintokus ir dvi aštuntokų klases. Pasiteiravome, ar nesunku dirbti su kitos šalies vaikais. „Mano manymu, lietuvių vaikai niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų. Žinoma, jie – paaugliai, kiekvienas su savo charakteriu. Suprantama, jie mus tikrino, kaip gali elgtis. Nenorime, kad mūsų bijotų ir nenorėtų eiti į pamokas. Pas mus pamokose atmosfera ne visai standartinė, pas mus mokiniai lygiaverčiai proceso dalyviai. Olga vieną kartą su savo mokiniais asmenukę pasidarė, ir vaikai tai įvertino. Nėra tos distancijos, kad aš čia pagrindinė teta, o jūs maži vaikai. Yra, kurie piešia piešinius, yra, kurie sutikę gatvėje nusišypso ar pamojuoja, yra ir tokių, kurie tiesiog praeina pro šalį“, – mokytojavimo Lietuvoje patirtimi dalijosi ukrainietės.
Ar mokiniams kyla klausimų apie įvykius Ukrainoje? Pasak pašnekovių, nors vaikai ir turi daug klausimų, tačiau stengiasi neklausinėti, o ir pačios pedagogės stengiasi per daug neeskaluoti karo temos. „Neseniai vaikai važiavo į ekskursiją, klasėse liko mažai mokinių, tad nusprendėme vesti bendrą pamoką. Vienas berniukas užsiminė apie bombą, klasėje pradėjo kaisti atmosfera, pasigirdo juokas… Tada Viktorija sako: „Aš tuoj parodysiu, ką reiškia bomba. Duok Dieve, kad niekada nesužinotumėte, kas tai yra.“ Klasėje iškart įsivyravo tyla. Tada mes parodėme įrašą, kai mūsų mieste įvyko galingas sprogimas. Paskui jie atsiprašinėjo. Žinoma, pykti ant jų nereikia, nes jie paaugliai, juos valdo hormonai, jie nelabai supranta, kas vyksta. Juk teoriškai suprasti ir pačiam pajausti – du skirtingi dalykai“, – pasakojo Olga.
Per kelis Plungėje praleistus mėnesius Viktorija ir Olga šiek tiek pramoko lietuviškai. Kaip sako, lietuvių kalba – labai sunki. Ir ją išmokti, ypač vyresniame amžiuje, sudėtinga. Vaikams – paprasčiau. Viktorijos Aleksandras ir Olgos Nastia lanko antrą klasę ir nė kiek neatsilieka nuo bendraklasių. Aleksandras dalyvavo matematikos olimpiadoje, iš 100 balų surinko 91, Nastia lietuvių kalbos olimpiadoje iš 100 balų pelnė 76.
Galima sakyti, nuo pirmųjų dienų Plungėje Olga rado širdžiai mielos veiklos – ji lanko Ritos Urniežienės vadovaujamą chorą. „Kai atvažiavome, bendravome su plungiške Vida Bondauskiene. Užsiminiau, kad anksčiau dainavau chore, kad gyvenimas buvo susietas su muzika. Ji man pasakė, jog yra du chorai. Po savaitės nuvedė į repeticiją, taip ir likau. Man nereikia skinti žvaigždžių nuo dangaus, ten jaučiuosi gerai, bendraujame su choristais ir per repeticijas, ir po jų. Jei nebūtų buvę jokio choro, ko gero, būčiau užsirašiusi į bažnytinį chorą“, – džiaugėsi Olga.
Nuo rugsėjo chore dainuoja ir Viktorija, kuri taip pat džiaugiasi pritapusi tarp žemaičių.
Pasiilgo pokalbių savo gimtąja kalba, ukrainietiškų dainų
Tad kaip gyvenimas Plungėje? „Ramu. Iš pradžių negalėjome priprasti prie tos tylos, nes pas mus po darbo žmonės pradeda judėti, parduotuvės dirba ilgai. Buvo neįprasta, kad 6 valandą vakaro miestas jau „miega“. Paskui pagalvojome, kad jei šiuo metu esame čia, vadinasi, taip reikia. Jei Dievas mus atvedė čia, vadinasi, reikia suprasti, kodėl, padaryti išvadas, priimti ir judėti toliau. Plungės energija labai panaši į mūsų miesto. Per mūsų miestą taip pat teka nedidelė upė. Taip pat gyvename miesto centre. Vaikai priprato. Randame pliusų. Kaip sakoma, jei negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją“, – papildydama viena kitą kalbėjo Viktorija ir Olga.
Ko gero, ne veltui sakoma, kad geriausiai vienas kitą supras tik panašius gyvenimo iššūkius patyrę žmonės. Plungės rajone prieglobstį rado keli šimtai ukrainiečių, tad domėjomės, ar seserims pavyksta pabendrauti su tautiečiais, esančiais Plungėje. Kaip teigė Viktorija, dažniausiai tautiečius sutinka lietuvių kalbos kursuose. „Didelio poreikio nėra, nes mes dviese“, – sakė Olga. Tačiau moterys neslėpė, jog labai norėtųsi susitikti, pasikalbėti gimtąja kalba, padainuoti ukrainietiškai, bet… „Patikėkite, jei ukrainiečiai susirinks, nebus triukšminga, bet garsiai tai tikrai. Bus dainų, šokių, juoko“, – juokėsi seserys.
Geros naujienos ir džiugina, ir liūdina
Turbūt nesuklysime sakydami, kad prasidėjus karui dauguma intensyviai ieškojome naujausios informacijos apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Bėgant laikui, atrodo, visi pamažu apsiprato. O kaip Viktorija ir Olga? Jos iš pradžių iš rankų nepaleido telefonų, ieškojo visos įmanomos informacijos. „Dabar naujienas peržvelgiame kasdien, bet ne taip, kaip anksčiau. Anksčiau kiekvieną naujieną skaitėme, dabar tik pačias svarbiausias. Labai gerai, kad tuoj po atvažiavimo pradėjome dirbti, tai labai atitraukė mintis nuo patirtų baisumų“, – kalbėjo moterys.
Sekdamos naujienas Viktorija ir Olga sužino, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms pavyko išlaisvinti vieną ar kitą gyvenvietę, miestą. Pasmalsavome, kokie jausmai apima išgirdus tokią žinią. „Iš vienos pusės, žinoma, džiaugsmas, o iš kitos – liūdna, nes supranti, kiek žuvo vaikinų. Juk žūsta tautos šviesa, žūsta gindami savo žemę. O anie, atsiprašau už pasakymą, atmatos, kaip visada atėjo į svetimą žemę, atėjo pasiimti svetimo, jų negaila. Jie naikina, o fašistai esame mes“, – piktinosi moterys.
Kadangi turi galimybę matyti savo šalies televiziją, stebi Rusijos interneto žvaigždutes, seserys sakė sunkiai suvokiančios pačių rusų požiūrį. „Jie labai džiaugiasi, kad kažkas iš šeimos eina į karą. Pavyzdžiui, patėvis eina į karą, o podukra džiaugiasi, kad pagaliau galės nusipirkti ausinukus, nes jį užmuš. Atėjo pinigai už žuvusį sūnų, tėvas džiaugiasi, jog galės nueiti į kazino. Brolis kare žuvo, sesuo kalba, kad gerai, nes jis buvo nereikalingas. Tai baisu ir mes to nesuprantame“, – baisėjosi seserys.
Iš naujo pervertintos vertybės
Karas tęsiasi beveik metus ir niekas nežino, kada viskas baigsis. Tačiau išdrįsome pasvajoti: o gal pergalė jau čia pat? „Mes negalvojame, mes žinome, kad karas baigsis mūsų pergale. Mes labai tikime mūsų karinėmis pajėgomis. Klausimas, tik kada? Kai kas kalba, kad vasarą bus pabaiga, bet mums sunku pasakyti, nes mes ne ten. Pas mus dabar visi analitikai – kažkas kažką žino, bet iš tikrųjų niekas negali pasakyti tiksliai“, – svarstė Viktorija ir Olga.
Smalsu buvo išgirsti iš pirmų lūpų, kas pasikeitė gyvenime, išskyrus tai, jog teko bėgti iš gimtų namų, patyrus karo siaubą.
Pasak Olgos, jei iki karo galvojai, kas manęs laukia rytoj, karo metu gyveni šia diena, nes nežinai, kas bus po penkių ar dešimties minučių. „Kai esi karo zonoje, rytojaus prasmė visai kitokia. Žmonės išgyveno vieną dieną ir džiaugiasi, kad sutiko rytą – ir gerai. Tokiais momentais pergalvoji savo gyvenimą ir supranti, kad kažko tau gali neprireikti, kad gali nespėti tuo pasinaudoti. Daugelis žmonių nevertina to, ką turi. Pavyzdžiui, matome darželyje, kiek maisto išmetama, o tuo metu kai kas neturi ko valgyti. Arba kažkam nepatinka lova, o kažkam norisi nors ant kokios lovos pamiegoti. Vieniems vandens trūksta, o kitas atsuka čiaupą ir vanduo ilgai bėga. Sakyčiau, po tokių įvykių iš naujo pervertini savo vertybes“, – samprotavo Viktorija ir Olga.
Pokalbio metu sužinojome, kad abiejų moterų namai išliko. Tad net neabejojome, jog pasibaigus karui jos grįš į tėvynę. Tačiau buvo įdomu sužinoti, ar nebus sunku išvažiuoti, galima sakyti, ir vėl į naują gyvenimą? „Ten draugai, ten mama“, – savo apsisprendimą trumpai motyvavo Viktorija. Olga buvo kiek atsargesnė: „Žinote, tai toks sudėtingas klausimas – sunku ar nesunku. Niekas nežino, kaip bus. Juk visai neseniai negalėjome net pagalvoti, kad iš esmės pakeisime gyvenimą. Juk mes net nesiruošėme niekur važiuoti. Tad dabar tiksliai galime pasakyti tik tiek, jog bus taip, kaip reikia.“
