Ruošdamasis artėjančiam Plungės Magdeburgo teisių suteikimo 230 metų jubiliejui, Žemaičių dailės muziejus įsigijo įdomų eksponatą – graviūrą, kurioje vaizduojamas Šiaurės karo (1700–1721 m.) metais prie Plungės vykęs švedų ir maskvėnų bei lenkų pulkų susirėmimas. Apie eksponato įsigijimą ir jo istoriją pasakoja dr. JOLANTA SKURDAUSKIENĖ, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja.
Netikėta galimybė
Artėjant Plungės miesto savivaldos jubiliejui sužinojome apie retą galimybę įsigyti įdomią istorinę graviūrą, vaizduojančią XVIII a. pradžioje prie Plungės vykusį mūšį, kuriame majoro Danquart’o ir rotmistro Buddberg’o vadovaujami švedų pulkai įveikė maskvėnų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų kavaleriją. Plungiškiams, o ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ikonografijos žinovams, graviūra įdomi tuo, kad yra ankstyviausias Plungės, ir apskritai vienas ankstyviausių LDK provincijos miestelių, atvaizdų. Tai vario raižymo technika atliktas ir ant popieriaus atspaustas nedidelis (13 x 24) grafikos darbas, sukurtas Hamburge apie 1745–1752 metus.
Pirmą kartą apie tokios graviūros vieną iš egzempliorių, esantį Švedijoje, Upsalos universitete, maždaug 2002 metais papasakojo istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, pristatęs jį ir Žemaičių dailės muziejuje. Manoma, kad tokių piešinių autoriai būdavo kartu su švedų kariuomene keliavę dailininkai, turėję fiksuoti pergalių šlovę, matytas panoramas. 2006 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Švedijos armijos muziejumi ir Švedijos karo archyvu, surengė parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai“, kurioje buvo eksponuojamas ir Plungės miesto vaizdas. Tad jau du dešimtmečiai, kai ši graviūra visuomenei yra žinoma, o jos kopijos buvo eksponuojamos Žemaičių dailės muziejuje ir kitose miesto erdvėse, publikuotos įvairiuose leidiniuose, todėl šis Plungės miestelio vaizdas jau yra tapęs svarbiu ankstyvuoju Plungės miesto atvaizdu, atpažįstamu ne tik pačių plungiškių. Ir nors šiandien jau yra žinoma daugiau šios graviūros egzempliorių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ji yra laikoma iš retesnių, na, o Plungės muziejui įsigyti šio meno kūrinio ir kartu istorijos dokumento originalą prilygsta labai svarbaus Plungės istorijos liudininko įsigijimui. Džiaugiamės, kad tokia galimybė atsirado kaip tik sutinkant vieną iš mūsų miesto jubiliejų, o sunkumai, su kuriais teko pradžioje susidurti, liko praeityje.
Intriga
Intrigos suteikia minėtojoje graviūroje pavaizduoti du pastatai – mūrinė bažnyčia ir mažesnis pastatas su bokšteliu, rodančiu, kad tai galėjo būti miestelio rotušė. Dėl to kretingiškiai istorikai ir istorijos entuziastai kelia hipotezę, kad graviūroje gali būti vaizduojama ne Plungė, o Kretinga. Šiam mūsų kaimynystėje esančiam Žemaitijos miesteliui Magdeburgo teisės buvo suteiktos 1609 m., todėl jau XVII a. antrajame–trečiajame dešimtmečiuose tuo metu Karolštatu vadintoje Kretingoje buvo pastatyta mūrinė Žemaičių seniūno ir Kretingos savininko Jono Karolio Chodkevičiaus funduota bažnyčia, iškilo laisvo miesto simboliu laikyta ir savivaldaus miesto veiklai reikalinga rotušė. Tad graviūroje užfiksuoto mūšio metu Kretingoje šie pastatai jau stovėjo, skirtingai nei Plungėje. Mūsų mieste rotušė galėjo atsirasti ne anksčiau kaip XVIII a. pabaigoje, kai miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių politinių aplinkybių savivalda čia gyvavo vos keletą mėnesių, tad miesto magistratui ir kitiems reikalams būtini pastatai, atrodo, taip ir nebuvo pastatyti. Panašiai ir su katalikų maldos namų pastatu. Mūrinė bažnyčia čia iškilo tik XX a. pradžioje. Ir vis dėlto šių argumentų nelabai pakanka graviūroje nurodytai vietovei paneigti. Nors to meto švedų piešiniuose fiksuoti mūšiai ar sudaryti žemėlapiai pasižymi tikslumu, specialistai neatmeta galimybės, kad prie Plungės vykęs susirėmimas nebūtinai turėjo būti fiksuojamas realiu laiku ar iš natūros. Jis galėjo būti nupieštas vėliau – iš atminties, iš pasakojimų, siekiant įamžinti patį įvykį ir nebūtinai tiksliai atkartojant mūšio vietos vaizdą.
Ką mes žinome apie to meto įvykius Plungėje?
Šiaurės karo metais Plungė skaičiavo antrojo savo gyvavimo šimtmečio pradžią. Ilgą laiką, nuo pat XVII a. vidurio, plungiškiams, kaip ir visiems to meto LDK gyventojams, teko kentėti nuo karo veiksmų. Ypač jie suaktyvėjo XVIII a. pradžioje. Per Šiaurės karą Žemaitija tapo karinių susidūrimų arena. Čia kirtosi Baltijos jūroje ir jos pakrantėse savo galybę bandžiusių išlaikyti švedų, Abiejų Tautų Respublikos karaliaus, Saksonijos kunigaikščio Augusto II, susiskaldžiusių LDK didikų ir stiprėjančios Rusijos kariuomenių keliai. Kaip rodo tyrimai, tuo metu jie driekėsi tiek per Plungės, tiek per Kretingos apylinkes. Šiaurės karo ir to meto peripetijas aprašę tyrinėtojai prie Plungės vykusių karinių veiksmų datas nurodo skirtingai, mini 1703, 1705, 1707 metus. Teigiama, kad po vieno iš mūšių dalis miestelio buvo sudeginta. Atrodo, tada nukentėjo ir dar palyginti nauja Plungės bažnyčia, statyta apie 1674 m. Pasak XVII a. pabaigos dokumentų, ši Plungės seniūno Martyno Krišpino Kiršenšteino funduota katalikų šventovė buvusi didelė, su dviem koplyčiomis, turėjusi aštuoniolika langų, o jos stogą puošė virš bažnyčios kylantis kupolas (J. S. pastaba – greičiausiai bokštas su kupolu) ir bokštelis, abu su paauksuotais geležiniais kryžiais.
1710–1711 m. Šiaurės karo nualintose didžiulėse teritorijose, įskaitant ir Žemaitiją bei Plungės apylinkes, kilo vadinamoji Didžiojo maro epidemija. Į Žemaitiją ji buvo atvežta per Klaipėdą, ten atvykstančių prekiauti pirklių. Epidemijai praūžus liko smarkiai ištuštėję kaimai, dirvonuojančios žemės, daugybė palaukėse iškilusių kapinaičių, vadinamų markapiais. Istoriko Eugenijaus Saviščevo atlikti tyrimai rodo, kad dėl XVIII a. pradžios negandų prarastų gyventojų skaičius Plungėje ir jos apylinkėse atsikūrė tik minėtojo šimtmečio pabaigoje – dešimtajame jo dešimtmetyje. Beje, kaip tik tuo metu miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tad aštuonioliktasis šimtmetis Plungei buvo nelengvas, o tai, kaip jis klostėsi, nemaža dalimi lėmė ir graviūroje įamžinti įvykiai.
Palikimas, menantis istorijos įvykius
Atrodytų, visa tai seni laikai ir niekas Plungėje jų nebeatmena. Tačiau prieš keletą metų buvau gerokai nustebinta. Mano pakalbinta Plungėje, Palankės gatvėje, seną Švč. Mergelės Marijos koplytėlę prižiūrinti plungiškė prisiminė ankstesnių šios vietos prižiūrėtojų pasakojimą, esą koplytėlė čia buvusi pastatyta kažkada vykusiam dideliam ir žiauriam mūšiui atminti. Pasak jos, susirėmimas buvęs rimtas, vykęs keletą dienų, o jo metu žuvo daug žmonių. Dar įdomiau, kad ši koplytėlė – ne privatus, kažkieno asmenine intencija pastatytas, kaip mums yra įprasta, o viešas mažasis sakralinis statinys, kuriuo daugybę metų rūpinasi pamaldūs plungiškiai. Prie koplytėlės žydinčios gėlės, degančios žvakelės rodo gyvą žmonių ryšį su šia vieta. Tiksliai nežinome, apie kokį konkrečiai mūšį čia kalbėta, tačiau kitų didesnių karinių susidūrimų Plungėje lyg ir nėra daugiau fiksuota. Gal ateityje apie tai pavyks sužinoti daugiau?
Šiuo atveju svarbu prisiminti, kad turime ir literatūrinių paminklų, menančių XVII a. pabaigos–XVIII a. pradžios laikotarpį mūsų kraštuose. Tai Sofijos Tyzenhauzaitės, Platelių dvaro šeimininkės, laikomos viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų, kūrybos palikimas. 1831 m. ji parašė istorinį romaną „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“. Jame autorė, pasitelkdama istorijos įvykius ir literatūrinę išmonę, aprašė su švedais kovojusio, ir vadinamajai promaskvėniškai konfederacijai priklausiusio, Plateliuose dvarą turėjusio LDK didiko Žemaičių seniūno Grigaliaus Antano Oginskio dukros Halinos nelaimingą meilės istoriją (J. S. pastaba – romaną yra išvertęs ir publikavęs Danutės Mukienės vadovaujamas VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“). Neabejotina, panašių to metų liudininkų yra ir daugiau, tačiau pažinimui reikia laiko, tam atsidavusių žmonių ir atviro geranoriško požiūrio. Džiaugiamės, kad muziejaus rinkinius pavyko papildyti vertingu ir daug apie mūsų miesto istoriją galinčiu papasakoti eksponatu. Kviečiame jį pamatyti Žemaičių dailės muziejuje.
