Savivaldybės įsteigtos nominacijos „Žemaičių tarmės puoselėtojas“ laureate tapo Milda Tenienė – mokytoja metodininkė, dirbanti Viekšnių lopšelyje-darželyje „Liepaitė“ ir Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje, vadovaujanti rajono meninio ugdymo mokytojų metodiniam būreliui.
– Ką Jums reiškia žemaičių papročiai, tradicijos, kalba?
– Nuo vaikystės mėgau kalbėti žemaitiškai, nors tėvai labai prieštaravo. Bet visada taip: jei ko neleidžia, darai atbulai. Ir dabar tiek lopšelyje-darželyje „Liepaitė“, tiek Politechnikos mokykloje su kolegomis kalbu žemaitiškai. Ir mažuosius ugdytinius pratinu prie žemaitiškos kalbos: įvairios skaičiuotės, rateliai, žaidimai, dainelės taip pat žemaitiškai. Aišku, ne visas repertuaras vien tik žemaitiškas. Reikia ir literatūrinės kalbos.
Politechnikos mokykloje ir su mokiniais kalbame žemaitiškai. Nuo to žemaičiavimo ir įlindau į respublikinį tęstinį projektą „Lietuvos kulinarinio ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“. Dar 2012-ųjų pavasarį buvo pirmas kartas, kai surinkau komandą ir kartu su profesijos mokytoja GeletaGelvinauskiene dalyvavome šio projekto organizuotose veiklose Plungėje.
Pradžia visuomet sunki. Vėliau – smagiau. Iš pradžių laimėjome regioninės reikšmės prizines vietas, po to per vienuolika metų ir šalyje pavyko net keturis kartus būti pirmiems.
Ir praėjusį rudenį šiame projekte mus lydėjo sėkmė – vėl pirma vieta Lietuvoje.
Dalyvaujant šiame projekte, kilo sumanymas Politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje suorganizuoti kažką žemaitiško. Todėl prieš penkerius metus įvyko rajoninis renginys „Tauta, pamėršusi praeiti, yr be ateitėis“.
Žemaičių papročiai ir tradicijos – tai kiekvienos šeimos sava istorija. Mano šeimoje pagrindinės šventės – Kalėdos ir Velykos.
Tad noriu ir dabar visus giminaičius, draugus, pažįstamus žmones pasveikinti pačios didžiausios pavasario šventės – šv. Velykų proga. Palinkėti puikios nuotaikos, sveikatos, tvirtų spalvingų margučių. Juk sakoma: su kuo pirmą margutį sukulsi, nepamiršk. Nes jei miške paklysi ir prisiminsi, su kuo pirmą margutį sukūlei, greitai kelią surasi.
Tad šviesių minčių, svajonių, naujų idėjų!
– Papasakokite apie Jūsų inicijuotą etnokultūrinį festivalį „Lai Vėikšniūsskombiesžemaitėškaruoda“.
– Skaitau laikraštį ir vis randu, kad vienam rajone – toks renginys, kitam rajone – anoks koncertas įvyko. Kilo mintis: o kodėl Viekšniuose nepadarius kokio renginio? Juolab kad savo kolegėms iš kitų ugdymo įstaigų dažnai organizuodavau metodinius susitikimus. Šiai minčiai pritarė ir visa lopšelio-darželio „Liepaitė“ bendruomenė (ačiū jai už nuoširdžią pagalbą!). Nes vienas lauke – ne karys. Taip ir kilo sumanymas sukviesti kolegas į vieną būrį. O kad būtų smagiau, pakvietėme dalyvauti ir kolegas iš gretimų rajonų. Kai tapo aišku, jog dalyvių susirinks gausus būrys, ieškojome socialinių partnerių. Tam mielai pritarė Viekšnių gimnazijos direktorius. Tad renginys, kurį pavadinau regioniniu festivaliu, vyko Viekšnių gimnazijos salėje.
Kadangi labai myliu žemaičių kalbą, tai iškart buvo aišku, kad renginys vyks tik žemaičiuojant. Apie tai pats pavadinimas pasako.
Taigi, 2019-ųjų spalį įvyko pirmasis regioninis festivalis, skirtas Žemaitijos metams paminėti, „Lai Vėikšniūsskombiesžemaitėškaruoda“. Dalyvavo net 19 kolektyvų (106 ugdytiniai ir 27 pedagogai) iš Mažeikių, Naujosios Akmenės, Akmenės, Sedos, Salantų, Kruopių, Papilės.
Savivaldybės administracijos vyriausioji specialistė Nijolė Zakalskienė tuomet paragino organizuoti tradicinį festivalį. Tam pritarė ir salėje susirinkę dalyviai. Taip festivalis tapo tradiciniu. Pandemijai pakoregavus, dabar jis vyksta kas trejus metus.
– Kokia veikla galėtumėte labiausiai pasidžiaugti? Kodėl būtent ja?
– Manyčiau, jog patys mieliausi renginiai būna pirmi sumanyti. Nesvarbu, kad gal kartais ir „prisvilę“. Tad rajoninis renginys „Tauta, pamėršusi praeiti, yr be ateitėis“ politechnikos mokykloje ir regioninis festivalis „Lai Vėikšniūsskombiesžemaitėškaruoda“ lopšelyje-darželyje „Liepaitė“ man yra patys mieliausi.
O kur dar dalyvavimas įvairiose konferencijose, skaityti pranešimai! Tobulėjimui ribų nėra. Na, o dabar, kai esu įvertinta Savivaldybės nominacija, reikia kažkaip pateisinti save. Tad kiek įmanydama stengiuosi – tiek su mažaisiais ugdytiniais, tiek su jaunimu – dalyvauti įvairiuose renginiuose. Šiuo metu ruošiamės į „Mažųjų talentų šou 2023“ (šis renginys vyko ketvirtadienį – aut. past.), kiek vėliau, gegužės mėnesį, laukia rajoniniai renginiai „Muzika žiedų ir vėjo“ ir „Tarmių lobynai“. Ir, žinoma, šventės bei popietės lopšelyje-darželyje.
Veiklų daug, tik reikia noro ir laiko visur suspėti. Ir ne tik dalyvauti. Tam reikia puikiai pasiruošti. Žiūrovai mato tą „nušlifuotąją“ pusę. O renginiams sumanyti, pasiruošti, paruošti vaikus bei jaunuolius reikia labai daug darbo, pastangų, nemažai laiko. Aišku, ne viskas visuomet pavyksta taip, kaip buvo sumanyta.
– Kaip suvokiate meilę savajam kraštui? Kas Jums yra tokios meilės pavyzdys?
– Graži mūsų šalis Lietuva: upeliukai, upės, ežerai, jūra, miškai, laukai… Ir žmonės savi – kalbantys sava lietuviška kalba. O jei dar išgirsti žemaitišką šnektą, taip ir norisi kažką įdomaus, gražaus padaryti. Tada ir kyla įvairiausių minčių apie būsimus renginius.
Meilė savo kraštui – tai mama, mano šeima, vaikai ir anūkai, kurių turiu keturis. Ir esu jau truopnibaba – močiutė. Tikiu, kad ir anūkai nepamirš žemaitėškasrokundas.
– Ar turite sumanymų, kuriuos paliekate ateičiai?
– Sumanymų, minčių ateičiai tikrai turiu, bet šiuo atveju vadovausiuosi patarle: „Neperšokęs griovio, nesakyk „op“. Kol tų sumanymų neįgyvendinsiu, tegu jie ir lieka paslaptyje.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Nuotr. iš mazeikiai.lt
