Rugsėjo mėnesį minėsime Plungės bažnyčios aštuoniasdešimtmetį. Didinga raudonų plytų bažnyčia, viena gražiausių ir didžiausių Lietuvoje, buvo pradėta statyti 1902 m. Sumažintas šventovės pastatas baigtas statyti ir pašventintas tik 1933 m. Ilgoką bažnyčios statybos pertrauką sąlygojo Pirmasis pasaulinis karas, kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimo ir valstybės kūrimo pradinio laikotarpio sunkumai.
Apie bažnyčios statybą, jos gyvavimo istoriją jau esame rašę ir dar ne kartą pasakosime šiame puslapyje. Artėjant jubiliejui, vėl perverčiant įvairiuose šaltiniuose jau spausdintą medžiagą, sudomino architekto, urbanistikos istoriko Algimanto Miškinio publikacija 2005 m. išleistoje monografijoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“, kurioje autorius apibūdina bažnyčią miesto kompozicijoje. Šįkart ir spausdiname ištrauką iš šios publikacijos.
„Bažnyčia stovi miesto centre, pagrindinės gatvės – Vytauto prospekto, einančio iš senosios turgaus aikštės į vakarus (Kretingos kryptimi) – ašyje. Pastatas nuo aikštės nutolęs apie 400 m. Beveik tokią pačią padėtį užėmė turbūt ir 1570 m. įsteigta pirmoji bažnyčia, kai, formuojantis miesteliui, pagrindinių kelių iš Kretingos į Telšius ir iš Rietavo bei Kulių į Sedą susikirtimo vietoje susidarė trikampės formos turgaus aikštė.
1797 m. statytą medinę bažnyčią (šalia jos 1850 m. iškilo ir trijų aukštų akmenų–mūro varpinė) dėl blogos fizinės būklės prireikus pakeisti, 1902 m. pradėta statyti gerokai didesnė mūrinė. Veikiausiai siekiant išsaugoti senąjį pastatą, statybos metu, kad nebūtų sudėtinga atlikti religines apeigas, naujoji bažnyčia buvo statoma šalia senosios, atsisakius XIX a. pradžioje dažniausiai naudotos Lietuvos bažnyčių statybos
praktikos – apkabinti senąjį pastatą naujuoju; šventorius buvo siauras, ir naujoji bažnyčia jame nebūtų tilpusi. Jos pastatyti greta, bet pietų pusėje, taip pat nebuvo galima, nes ten teritorija gana staigiai leidžiasi žemyn. Taigi statant naująją bažnyčią, buvo pasirinktas miestelio tolesnio formavimo požiūriu, atrodytų, pats sudėtingiausias pastato dislokavimo variantas: į šiaurę nuo senosios bažnyčios, tiesiog ant vienos iš svarbiausių gatvių Kretingos kryptimi. Nors tatai neabejotinai turėjo apsunkinti eismą – reikėjo apvažiuoti aplink naująjį, gerokai platesnį šventorių, tad ir skirti nemažai lėšų gatvės atkarpai įrengti (neaišku, kaip su visu tuo sutiko tuometinė carinės gubernijos valdžia), tačiau tai įgalino suteikti miesteliui itin reikšmingą kompozicinę kokybę: į vakarus ištisai nusidriekianti gatvė tam tikru atstumu nuo aikštės buvo „sustabdyta“, o tarp aikštės ir bažnyčios sukurta kompozicijos ašis, susiejanti šiuos du pagrindinius miestelio architektūros elementus. Susidarė ir sąlygiškai uždara erdvė bei fiksuota teritorija centro plėtotei į vakarų pusę.
Vienu metu trumpai stovėjo abi bažnyčios. Tačiau iki to laiko nebuvo suformuotas ir aptvertas naujosios bažnyčios šventorius, nebuvo įrengtas tinkamas apvažiavimas Kretingos kelyje – miestelis ir per jį vykstantys žmonės daugiau kaip trisdešimt metų turėjo transporto nepatogumų. Dėl to nebuvo galima sutvarkyti ir bažnyčios aplinkos. Centro plėtotės procesas paspartėjo po 1931 m. gaisro, per kurį, kaip matyti tų metų gegužės 15 d. plane, išdegė didoka teritorija aplink senąją aikštę.
1935 m. parengtas bažnyčios aplinkos sutvarkymo ir gatvių įrengimo projektas, pagal kurį buvo numatyta nutiesti naują gatvę Kretingos kryptimi tarp varpinės ir šventoriaus pietų šono. Tačiau Plungės gyventojai pasiskundė Lietuvos prezidentui A. Smetonai, kad taip nutiesus gatvę pernelyg mažai vietos liks šventoriui. Siekiant keisti numatytos gatvės trasą ir padidinti šventorių, buvo svarstytas ir varpinės nugriovimo variantas. Tačiau statinį griauti nebuvo leista, ir 1937 m. šventorius padidintas, varpinę įtraukiant į jį. Patvirtinus šį projektą, šventorius buvo aptvertas raudonų plytų tvora, o jo pietų šonu nutiesta gatvė.
Naujoji bažnyčia iš esmės pakeitė ir miestelio panoramą. Ji įgijo tradicinį mažų miestų ir didesnių miestelių pobūdį. Centrui iš senosios vietos kryžkelėje išsiplėtus į bažnyčios pusę, padidėjo dviaukščių pastatų zona, o aplink aikštę anksčiau stovėję statiniai jau sudarė nebe atskirą savarankišką kompleksą kaip iki tol, o gana vientisą su bažnyčia miestelio dalį“.
