Pačios geriausios mintys dažniausiai lieka neužrašytos. Ypač jos užplūsta, kai sėdi meškerę įmerkęs arba ilgai lauki – tykoji žvėries. Deja, kaip tyčia, su kuo ir ant ko užrašyti gamtoje dažniausiai neturi. O paskui dingsta iš atminties… Laikui bėgant, prisimeni, bet tos mintys – jau kitokios.
Daugybę nuotykių pats patyriau medžioklėje ir žūklėje, daugybę jų nugirdau, bet daug kas pradingo, išblėso iš atminties. Belieka džiaugtis, kad nemažai ir užrašyta. Tikiuosi, jog kai kurios mano mintys, surašytos laikraščiuose, žurnaluose ir knygose, sudomina skaitytojus.
Kiekvienam linkiu gamtoje praleisti tiek laiko, kiek aš. Kiek kartų pasitikta tekanti saulė… Kiek matyta jos saulėlydžių… Ir vis žūklėje ar medžioklėje. Pabūni gamtoje ir, atrodo, visi gyvenimo, namų rūpesčiai yra visiškas niekis prieš didingąją gamtą, prieš tą jausmą, kuris ateina į tave.
Žvejoju nuo tada, kai jau sugebėjau rankose nulaikyti meškerę, o medžioju nuo 1972-ųjų.
Neseniai apytiksliai paskaičiavau, kiek ištisai būta su šautuvu ant peties. Nepatikėsite – apie šešerius metus. Tai medžioklės tykojant ir su varovais, ilgalaikės medžioklės užsienyje (Afrikoje, Karelijoje).
Daug laiko praleista papildomai maitinant žvėris, dirbant įvairius medžiotojų klubo darbus. O jei pridėčiau laiką, praleistą žūklėje… Dar be galo daug būta gamtoje tik filmuojant, fotografuojant.
Ir tuoj pat save nutveriu – juk tai ir yra mano gyvenimas.
