Mokiusi darnumo šeimoje ir meilės, dabar mėgaujasi vaikų rūpesčiu

Gražiausiu metų laiku, kai pavasaris gėlėmis nusagsto pamiškes ir pievas, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė medaliais papuošia daugiavaikes mamas, išauginusias ir gerai išauklėjusias penkis ir daugiau vaikų. Šiemet Prezidentės dekretu apdovanotos 46 daugiavaikės motinos, tarp jų – ir pelaitiškė Veronika Jokubaitienė.

Per iškilmes Prezidentūroje artėjančios Motinos dienos proga apdovanodama daugiavaikes mamas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais, Prezidentė kalbėjo, kad šių mamų gyvenimai – tai tylus motiniškas žygdarbis.
Nežinia, ar V. Jokubaitienė, pagimdžiusi ir užauginusi septynis vaikus, savo gyvenimą laiko žygdarbiu, bet neslepia, kad jame būta labai nelengvų etapų. Sunkiausias – tas moteriškasis, kai po laimingos vaikystės, prabėgusios mylinčių tėvelių namuose (Šilalės r.), tampi žmona ir mama, o nerūpestingumą pakeičia kasdienė atsakomybė už šeimos židinio kurstymą ir vaikų priežiūrą.
Veronikai nerūpestingos dienos baigėsi, kai 1956 metais, būdama devyniolikos, ištekėjo už vienuolika metų vyresnio Kazio. Sutuoktiniai apsigyveno vyro gimtinėje Pajūrio kaime (Rietavo sav.). Šeimos lizdas greitai prisipildė vaikų klegesio – 1957 metais gimė pirmoji judviejų dukra Kristina, po metų į pasaulį pasibeldė Genovaitė. Kai mergaitės šiek tiek ūgtelėjo, 1961-aisiais gimė Irena. Dosnus gandras netruko porai atnešti ir pirmąjį sūnų Aloyzą (gim. 1962 m.). Dar po trejų metų mamos rankos supo jau ir antrąjį berniuką – Kazys gimė 1965 metais.
Šeimai smarkiai pagausėjus, reikėjo didesnio būsto. 1966-aisiais Jokubaičiai įsikėlė į Pelaičių kaime pasistatytą namą. Jame susilaukė ir paskutiniųjų savo atžalų – Dalios (gim. 1969 m.) ir Vyginto (gim. 1974 m.)
„Nelengva buvo. Kolūkio laikais nei pašalpų dalijo, nei lengvatų taikė. Kaip ir visi žmonės gyvenome ūkiškai – gyvuliai, daržai. Laimė, kad mokėjau siūti ir megzti. Vaikams drabužių parduotuvėje pirkti nereikėjo. Ne tik sukneles, megztinius, bet ir paltus mergaitėms numegzdavau. Vasaromis dar spėdavau ir kolūkio laukuose padirbėti, kad stažą užsidirbčiau“, – prisimindama praėjusius metus, pasakojo V. Jokubaitienė.
Darbu, savo pavyzdžiu ir žodžiu auklėjo sutuoktiniai savo atžalas. Abu su vyru buvo tikintys, tad visa šeima net gūdžiais sovietų laikais per Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas ėjo bažnyčion. Ypač religingas buvo Kazys: kartais net iš darbo kolūkyje išsiprašydavo, kad tik Šv. Mišių nepraleistų.
Nors pulkas vaikų augo, susitvarkyti su jais nebuvo itin sunku. „Mums užtekdavo tėvelio žodžio. „Tėvo žodis – Dievo žodis“, – sakydavo jis, ir mes žinojome, kad prieštarauti nevalia. Augome kaip ir visi mūsų draugai. Turėjome padėti namuose prie darbų – ir daržus ravėjome, ir uogauti į mišką ėjome. Žaidimams laiko taip pat likdavo. Smagi buvo mūsų vaikystė. Miške buvo aikštelė įrengta, tad vakarais visi iki vėlumos kaime šėldavome“, – pasakojo į pokalbį įsitraukusi dukra Dalia.
Sukosi laiko ratas, bėgo metai, dešimtmečiai. Vaikai užaugo, baigė mokslus ir išėjo savo keliais. Tiesa, nuo gimtojo lizdo toli nenuskrido. Vyriausioji dukra Kristina įsikūrė Plungėje. Daug metų dirbo Plungės policijos komisariato specialiste. Tame pačiame mieste šaknis suleido ir suvirintoju dirbantis Kazys.
Irena gyvena Rietave, dirba auklėtoja vaikų lopšelyje-darželyje. Bendrosios praktikos slaugytoja Dalia su šeima gyvena visai greta jos – kaimynystėje. Elektriku automatiku dirbantis Vygintas taip pat gyvenimą susikūrė Rietave. Čia pat Pelaičiuose dienas leidžia sūnus Aloyzas, o dukra Genovaitė gyvena kartu su mama.
Išleidusi gyveniman vaikus, V. Jokubaitienė daugiau laiko skyrė savo hobiui – nėrimui. 1991 metų sausį, kai Lietuva kovojo už savo laisvę, ji įrodė meilę savo šaliai – su tauta stovėjo svarbiausiųjų įvykių sūkuryje. Už tai pelaitiškei įteiktas Nepriklausomybės gynėjo pažymėjimas.
Mokiusi darnumo šeimoje, meilės ir pagarbos, šiltų tarpusavio santykių, dabar mama pati mėgaujasi jiems įdiegtų vertybių vaisiais. Nors 2010 m. mirė jos vyras, vieniša nesijaučia. Dienas leidžia jausdama kasdienį vaikų ir anūkų, kuriuos turi aštuonis, rūpestį ir meilę. „Dabar gyvenimas geras. Geri vaikai, geri kaimynai. Nebereikia niekur skubėti. Kad tik būtų sveikatos, o jos kaip tik ir trūksta… Nebegaliu nei nerti, nei žiūrėti televizoriaus. Nuobodoka, ypač žiemą, kai negaliu net į lauką išeiti“, – kalbėjo devintąją dešimtį pradėjusi moteris.
Būtent dėl sveikatos jaudintasi ir prieš važiuojant į Prezidentūrą. Vaikai bijojo, kad mama iš jaudulio nesusirgtų – juk ne kasdien su Prezidente susitinkama. Tačiau tolima kelionė į sostinę praėjo sklandžiai. Palaikoma ją į Prezidentūrą lydėjusių dukrų Dalios ir Irenos, sūnaus Kazio bei Vilniuje juos pasitikusių anūkų Martos, Mindaugo ir Erikos, ponia Veronika dalyvavo apdovanojimo ceremonijoje. Gavo iš Prezidentės rankų medalį už pagimdytus ir gerai išauklėtus vaikus. Vaikus, kurie, kaip kalbėjo jos Ekscelencija, kuria mūsų Lietuvą, saugo ją, užtikrina šalies ateitį. Vaikus, kurie, sulaukę savo mamos meilės, vėliau ja dalijasi ir su kitais žmonėmis.