Jaunas mokslų daktaras Mantas Rubežius per nacionalinius apdovanojimus „Lietuvos garbė“, vykusius minint Kovo 11-ąją, už progresą kuo tvaresniu būdu kovojant su aplinkoje esančia tarša apdovanotas nominacija „Metų šviesa“. Iš Rietavo kilęs mokslininkas sutiko atsakyti į mūsų klausimus ir plačiau papasakoti laikraščio skaitytojams apie savo nueitą kelią ir jame padarytus atradimus.
– Maždaug prieš trylika metų kalbinau Jus kaip moksleivį, išrinktą Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos prezidentu. Šiemet Kovo 11-ąją visa šalis Mantą Rubežių pažino kaip mokslų daktarą, įvertintą už mokslinį progresą aplinkos inžinerijos srityje. Jūsų sėkme didžiuojasi visa Lietuva ir, žinoma, Rietavas. Kokį kelią teko nueiti iki tampant pripažintu mokslininku?
– Jeigu atvirai, tai nesijaučiu kuo nors ypatingas. Manau, kad yra kolegų, kurie gabesni ir vertesni apdovanojimo. Vargu ar turiu didelį akademinės bendruomenės narių pripažinimą. Kaip mokslininkui man dar daug ko reikia pasiekti. Tačiau, žinoma, malonu būti įvertintam ir pastebėtam.
Mokslo kelyje esu jau vienuolika metų. Ir ši kelionė nebuvo paprasta. Bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete pradėjau brangiai apmokamoje vietoje (apie 8 000 litų per metus). Įstojau priešpaskutiniu – 64-uoju – numeriu. Esu dėkingas tėvams, kurie patikėjo manimi ir suteikė galimybę siekti savo tikslo. Kantrus, kartais sunkus ir tikslingas darbas išsvajotosios specialybės link atsipirko. Sėkmingai pabaigęs pirmuosius studijų metus, perėjau į nemokamą vietą ir, įpusėjus antram kursui, atgavau mokestį už studijas. Vėlesniais metais universitetas jau man mokėjo stipendiją. Bakalauro diplomą gavau būdamas ketvirtas pagal pažangumą. Magistrantūros studijas Aleksandro Stulginskio universitete baigiau su dviem pagyrimo raštais.
Kaip minėjau, ne viskas buvo paprasta. Baigęs magistrantūros studijas, metams išvykau uždarbiauti į Angliją. Rasti darbo pagal specialybę Lietuvoje nepasisekė. Buvo labai pikta, jaučiausi nusivylęs – tarsi pažemintas. Grįžus pavyko įstoti ir baigti doktorantūrą, pradėti ir toliau tęsti darbus Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Pamažu ir įkurtas verslas pradėjo duoti pirmuosius vaisius.
– Kodėl būtent aplinkos inžinerija, tvarios technologijos? Kada susidomėjote šia sritimi?
– Visada traukė gamta, jos pažinimas ir išsaugojimas. Nuo pat maištingų pradinių klasių norėjau būti gamtininku, mokslininku. Todėl rinkdamasis studijų kryptį neturėjau jokių dvejonių ir abejonių, pasirinkau ekologijos ir aplinkotyros specialybę (bakalauras). Vėliau plėčiau savo profilį – magistrantūroje įgijau biomasės inžinerijos specialybę, o galiausiai – aplinkos inžinerijos mokslų daktaro laipsnį.
– Esate vienas iš biotechnologijų startuolio „Biovala“ įkūrėjų. Papasakokite plačiau apie komandą, su kuria dirbate, jos veiklą ir dirvožemio valymo technologiją, už kurios patobulinimą pelnėte net tarptautinį pripažinimą.
– Startuolį įkūrėme kartu su Žygimantu Kidiku, kuris taip pat yra kilęs iš Rietavo ir plėtoja agroverslą Daugėduose. Šiuo metu „Biovalos“ komandoje, be mudviejų, dar dirba Alfreda Kasiulienė – stipri mokslininkė, turinti net du daktaro laipsnius. „Biovala“ veiklą vykdo jau devintus metus. Viena iš pagrindinių mūsų veiklų, su kuria ir startavome, yra užterštų dirvožemių valymas pritaikant fitovalymo technologiją. Ji yra paremta unikaliomis augalų savybėmis surinkti teršalus, skatinti jų degradaciją ar transformaciją. Ši technologija naudojama gruntui bei kitoms terpėms galutinai išvalyti ir dirvožemio struktūrai bei gyvybingumui atkurti. Pritaikius fitovalymo technologiją galima išvalyti tokias medžiagas kaip naftos produktai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, sunkieji metalai, radionuklidai, pesticidai ir kt. Taip, 2021 metais „Biovala“ tapo projekto „Phy2Climate“ ir solidžiausios ES bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizontas 2020“ dalimi.
Kita veikla: prekyba biologiniais produktais; laboratoriniai dirvožemio, nuotekų, paviršinio vandens tyrimai; konsultavimas agroverslo, atsinaujinančios energetikos, aplinkos inžinerijos ir aplinkosaugos klausimais.
– Kokie Jūsų kaip mokslininko tikslai?
– Toliau dirbti tai, kas man patinka. Tirti, kurti ir atrasti aplinkai draugiškus produktus ir sprendinius. Sieksiu, kad mano darbai įgautų prasmę, kūną, o ne tiesiog nugultų į stalčių ar pasimestų tarp daugelio mokslinių publikacijų.
– Mokslininko darbas, daugelio mūsų supratimu, yra gana nuobodus: laboratorijos, skaičiai, formulės. Kaip iš tiesų atrodo jauno mokslininko kasdienybė?
– Priešingai – man darbas biure atrodo nuobodus, o laboratorijoje jaučiuosi puikiai. Mokslas – tai kūrybinis procesas. Visų pirma iškeliame tyrimų hipotezę, parengiame metodiką, atliekame tyrimus, surenkame rezultatus, kuriuos reikia apdoroti, aptarti, palyginti su kitų mokslininkų rezultatais. Tenka sugalvoti metodinius sprendinius, kurie mums yra nauji, nepažįstami. Neretai tenka susikurti ar kaip nors patobulinti jau egzistuojančius laboratorinius prietaisus, įrangą. Man mano darbai ir tyrimai yra įdomūs ir nenuobodūs… Ar daugelis sugebėtų iš atliekų pagaminti elektros ir šilumos energiją?
– Ar lieka laiko pomėgiams ir kokių jų turite?
– Įvairios veiklos tikrai netrūksta. Neretai būna, kad apskritai laiko stinga. Nuo intensyvaus darbo, nuolatinių rūpesčių ir problemų kitame, pramogų organizavimo, versle buvau „perdegęs“. Todėl labai pradėjau vertinti laisvalaikį, emocinį ir fizinį poilsį. Kiek įmanoma, stengiuosi rasti balansą tarp įvairių darbų ir laisvo laiko sau. Pomėgių turiu taip pat nemažai: kovos menai, sodininkystė, povandeninė medžioklė, skaitymas, keliavimas, vyndarystė.
– Jūsų feisbuko paskyroje perskaičiau, kad nuo mažens svajojote tapti mokslininku. Kas įkvėpė šią svajonę? Juk daug dažniau berniukai nori tapti policininkais, lakūnais, ugniagesiais, superherojais…
– Hmm, neįsivaizduoju. Matyt, jau toks gimiau.
– Kokių svajonių turi mokslų daktaras Mantas Rubežius?
– Neretai juokaudamas su draugais sakau, kad noriu sukurti savo mokslo ir verslo imperiją.
– Esate kilęs iš Rietavo. Siekti karjeros, kaip ir dauguma šio krašto jaunuolių, išvažiavote į didmiestį. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima Rietavas? Ar dažnai grįžtate į jį? Gal esate Kraštiečių klubo narys?
– Rietavas yra mano gimtasis miestas ir mano gyvenime užima didelę dalį. Nuo praėjusių metų segiu draugo padovanotą Rietavo ženkliuką ir net turiu pasidaręs tatuiruotę su Rietavo simbolika. Į gimtąjį miestą grįžtu gana dažnai, ypač šiltuoju metų laiku, kai galiu dirbti savo sode ir vynuogyne. Deja, Kraštiečių klubo narys nesu, bet gal kada nors tapsiu.
– Jūsų pavyzdys įkvepia – dar tik 31 metų, o jau pripažintas mokslininkas. Ką patartumėte šiandieniams mokiniams, kas svarbiausia siekiant savo tikslų?
– Nebijokime ieškoti savęs, nebijokime būti kitokie, nebijokime adekvačiai eksperimentuoti, nesijauskime blogai, jei nepavyksta įtilpti į rėmus, į kuriuos mus stato aplinka. Šiais laikais rožinių akinių nešiojimas vadinamas antrepreneryste. Tokius akinius nešiojo ir nešioja Elonas Muskas, Steve‘as Jobsas, Billas Gatesas. Svarbiausia – identifikuoti save, kantriai dirbti dėl savo tikslo, kurti, atrasti, daryti klaidas ir būtinai mokėti pasinaudoti įvairiomis galimybėmis, kurių tikrai nestinga.
