Šią savaitę paminėjome Tarptautinę mokytojų dieną. Šiemet – kukliau, be iškilmių ir skambių kalbų, juk veržiamės diržus. Kaip šį visuotinio išlaidų karpymo laikotarpį sekasi seniūnijų mokykloms, kokie rūpesčiai kamuoja, kokiomis nuotaikomis gyvena? Šįkart to klausėme Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos direktoriaus Zenono Garbenčiaus.
Ta pačia proga ir su direktoriumi supažindinsime skaitytojus.
Zenonas Garbenčius kilęs iš Žlibinų. Baigęs Alsėdžių vidurinę mokyklą, pradėjo savo darbinę veiklą. 1969 metais ėmė mokytojauti tuometinėje Gegrėnų aštuonmetėje mokykloje. Metai prabėgo lyg viena diena, o jiems pasibaigus, teko tarnauti kariuomenėje.
Grįžęs vėl mokytojavo – šį kartą Medingėnuose. Tiesa, čia dirbant, per neilgą laikotarpį jo gyvenime įvyko nemažai įdomių dalykų. Pirmiausia neakivaizdžiai pradėjo studijuoti tuometiniame Kauno kūno kultūros institute, susipažino su tais pačiais metais Medingėnuose pradėjusia mokytojauti dailia šiauliške, įsimylėjo, iškėlė vestuves ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, vėl grįžo į Gegrėnus. Tik šį kartą dviese. Taip pirmoji pedagoginės veiklos dalis lyg ir baigėsi.
– Pirmiausia turbūt Jus derėtų pasveikinti su neseniai praėjusia Tarptautine mokytojų diena, o paskui paklausti, kas atsitiko, kad palikote mokyklą ir pradėjote dirbti kitur?
– Prisiminkime 1980-uosius. Ar tada žmogus, turėjęs aukštąjį išsilavinimą, labai galėjo rinktis, ką ir kur dirbti? Žemaičių Kalvarijos apylinkės tarybai reikėjo pirmininko. Juo ir tapau. O 1995 metais, pasikeitus valdžiai ne tik Lietuvoje, bet ir rajonuose, vienus darbuotojus keitė kitais. Atvirai kalbant, buvo gaila. Jau buvau apsipratęs, pažinau vietos žmones, rodos, išmaniau darbą, turėjau planų. Bet tada buvo toks metas – teko su tuo susitaikyti. Tiesa, pastaruoju metu ir tų kitų nedaug beliko… Bet tai – jau praeitis, šio to išmokiusi ne mane vieną.
Be to, labai ir nesijaudinau, nes buvau tikras, kad kur nors darbą gausiu. Ir gavau. Tiesa, teko padirbėti keliose privačiose bendrovėse. 2004 metais dirbau mero patarėju. Nesiruošiu guostis, kad visi tie metai praėjo veltui, – kaupėsi patirtis. Žemaičių Kalvarijos vidurinės mokyklos direktoriui išėjus į pensiją, buvo paskelbtas konkursas šioms pareigoms eiti. Pagalvojau – o kodėl nepabandžius? Pabandžiau ir konkursą laimėjau. Taigi po tiek metų teko laimė grįžti ten, kur pradėjau.
– Kaip pasirodė sugrįžus į mokyklą? Kokią ją radote – seną ar visai pasikeitusią?
– Pagalvojau, kad į mokyklą reikėjo grįžti dar prieš dešimtį metų, nes čia – tikroji mano vieta. Mokyklą radau gražią, tvarkingą, tiesa, pačiam teko baigti trečiąjį renovacijos etapą. Radau būrį talentingų pedagogų, daug gerai besimokančių moksleivių. Mano tikslas – kad mūsų moksleiviai savo mokykloje gautų ne tik dalykinių žinių, bet ir įgytų tikrųjų vertybių pagrindus.
Džiaugiuosi, kad savo miestelyje turime meno mokyklą, kad beveik nėra neklaužadų, kurie, apsėsti naikinimo manijos, viską laužo, gadina ir taip atsiranda policijos įskaitoje. Mokyklą šiuo metu lanko 360 moksleivių – tarp jų yra visokių, tačiau jau patyriau, kad kaimo vaikai visada ramesni, darbštesni, labiau sukalbami. Gerai, kad turime autobusėlį, kuriuo vaikus atvežame į mokyklą ir parvežame namo. Beveik 200 moksleivių maitinami nemokamai. Ir tai suprantama: miestelyje didelis nedarbas, tad nemažai socialiai remtinų šeimų.
– Jūs, kaip ir daugelis kitų vidurinių mokyklų vadovų, tikriausiai tikite, kad, laikui bėgant, mokykla taps gimnazija. Ar Jums neatrodo, kad yra dvi galimybės – gimnazija arba pagrindinė mokykla?
– Be abejo. Tačiau yra problema – norint tapti gimnazija, būtina turėti du komplektus vienuoliktųjų klasių. Mes jų nesurenkame. Nebent vienuoliktokų ateitų iš kitų mokyklų. Tačiau apie tai nepatogu net galvoti. Tarkim, Alsėdžių mokykla taip pat tikisi tapti gimnazija. Netoli Plateliai – ten jau yra gimnazija. Tačiau, kaip žmonės sako, viltis miršta paskutinė.
– Kaip vertinate prasidėjusią mokyklų reformą?
– Kol kas ji bando prasidėti tik aukštosiose mokyklose. Mūsų dar nepasiekė. Nežinau, ar ji gera, ar bloga, tik esu įsitikinęs, kad vieną kartą turėjo prasidėti. Respublikos mokytojai daugiausia triukšmauja dėl atlyginimų. Mūsų mokykloje lyg ir ramu, juk visi suprantame situaciją. Tiesa, mokytojams atlyginimai jau šiek tiek sumažėjo, bet tai vyko dėl to, kad sumažėjo mokytojų darbo krūvis.
– Šiandien daug kas dejuoja dėl sunkmečio problemų ir net žada liūdnoką baigtį. Kaip gyvuoja Jūsų mokykla?
– Turime problemų ir mes. Svarbiausia, kad nėra vilties jų išspręsti. Pirmiausia – trūksta patalpų. Kai kurios klasės mokosi vaikų darželyje, kai kurios – net kultūros centre. Tik pasvajoti galime apie poilsio ir reakreacijos kabinetą, o jis tikrai būtų labai reikalingas. Turime projektą, kaip praplėsti patalpas, bet neturime lėšų, kad galėtume jį įvykdyti. Verkiant reikia rekonstruoti mokyklos stadioną, tačiau vien jo projektas kainuoja apie 20 tūkstančių litų. Be abejo, reikės ieškoti rėmėjų.
Negalime labai dejuoti. Mus stipriai parėmė verslininkas Danielius Mockevičius, gražiai draugaujame su Žemaitijos nacionaliniu parku, miestelio bendruomene, sutariame su bažnyčia, tačiau, be bendravimo ir sutarimo, mokyklai – kaip gyvam organizmui – reikia pinigų. Esame susiveržę diržus kaip reikiant. Jeigu dar reikės, tiesiog nežinau, kaip seksis.
– Dirbate nemažai, daug skaitote, mėgstate šachmatus, o kaip laikosi Jūsų šeima?
– Žmona – bibliotekininkė, dar turi kelias matematikos pamokas penktokams. Užauginom dvi dukras, bet jos gyvena savarankiškai. Vyresnioji dirba ir gyvena Kijeve. Prieš tai šešetą metų dirbo JAV – tarptautinėje audito firmoje. Jaunesnioji baigė Kauno technologijų universiteto verslo administravimo fakultetą, dirba Vilniuje. Beje, vasaromis mes su žmona gyvename Visvainiuose – dukra ten nusipirko sodybą, ją prižiūrime, o žiemai grįžtame į savo namus Žemaičių Kalvarijoje.
Taigi, gyvenimas bėga, skaičiuodamas metus… Ne visi spėja padaryti tai, ką planavo. Nežinau, kaip pasiseks man.