„Skaudi mums lapkričio 18-oji. Atrodė, rami gyvenimo tėkmė bus begalinė, bet… Tikėtai netikėta pabaiga atėjo būtent tą dieną. Skaudi diena mums ir visiems pažinojusiems mūsų Mamą – mūsų Babytę (taip ją visi vadinome) – buvusią lietuvių kalbos mokytoją Bronislavą Gricienę“, – taip apie mamos netektį rašo Laima Griciūtė ir jos duktė Milda.
Jų pasakojimas apie mylimą ir labai artimą žmogų, su kuriuo likimas prieš porą mėnesių privertė atsisveikinti visiems laikams, – tai ir mūsų krašto istorijos dalis. Įsiklausykime.
PASIRINKIMAI
Ji ėjo devyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus, iš jų 40 metų paskyrė Mokytojos darbui. Gimė 1927 m. rugpjūčio 31 d. Pasruojės kaime, Telšių valsčiuje. Mirė 2024 m. lapkričio 18 d. Šiauliuose.
Profesinis jos kelias galbūt buvo nulemtas likimo – gimė rugsėjo 1-osios išvakarėse, vaikystę leido mokytojų apsuptyje (Bronislavos tėvai, ūkininkai, savo namuose tarpukariu sutiko atidaryti mokyklą ir rūpinosi mokytojų apgyvendinimu bei išlaikymu), o sovietams okupavus Lietuvą, buvo priversta pasirinkti – stoti į komjaunimo organizaciją ar būti mokytoja.
Bronislava rinkosi mokytojos kelią, atsisakydama savo didžiosios svajonės tapti gydytoja.
DOMĖNUOSE
Pustrečių metų Bronislava su tėvais, vidutiniškai pasiturinčiais ūkininkais Juozapu ir Zofija Ramanauskais, bei vyresniąja seserimi Stanislava iš Pasruojės kaimo persikėlė į Domėnų kaimo vienkiemio sodybą.
Tėvams netikėtai atsirado galimybė įsigyti didesnį, gražesnį ūkį, nes Zofiją pasiekė palikimas iš Amerikos, tragiškai žuvus jos broliui, kuris ten buvo išvykęs geresnio gyvenimo paieškoms.
Sodyba Domėnų kaime buvo graži. Su dideliu sodu, supama miško, šalia Domijos upės, ties sodyba darančios kilpą, žuvingos, vandeningos, pavasariais užliejančios pievas, kuriose ganėsi ūkininko Ramanausko gyvuliai.
Kaip ir upė, taip ir šeimos gyvenimas tekėjo ramia vaga – tėvukai mylėjo žemę, darbą, vienas kitą, savo vaikus – tris dukras. Domėnuose gimė trečia dukra Birutė, o jauniausias – ketvirtas vaikelis – mirė labai anksti, dar kūdikystėje, nuo plaučių uždegimo.
Tokios vaikystės galėtų pavydėti bet kuris iš mūsų – visa širdimi mylintys tėvai savo meile auklėjo dukras. Sode pasodino liepą, kurią augdamos prižiūrėjo trys dukros, ir liepa išaugo iš vienų šaknų trimis kamienais.
Ji auga iki šiol ir medumi dalijasi su domėniškėmis bitelėmis. Jų aviliai sodyboje tebestovi, palaikydami Tosios sodybos lietuviškumą.
*
Tėvukas (mes jį vadinome Bočeliu) buvo ramaus būdo, mažakalbis, atlaidus, nagingas žmogus – savo rankomis dukroms pagaminęs rogutes, pačiūžas, mažajai Birutėlei – vežimėlį. Buvo labai rūpestingas ne tik šeimai, bet ir kaimo žmonėms, užjautė vargstantį, dalijosi duonos kąsniu.
Samdiniai noriai dirbo ūkyje pas Ramanauską, nes žinojo, kad su jais elgsis teisingai, pagarbiai – valgys prie vieno stalo su šeimininkais tą patį maistą, uždarbis bus geras. Užtat sovietams atėjus į valdžią ir prasidėjus trėmimams, už Juozapo gerą žmonės atsidėkojo perspėdami apie numatomus vežimus, tad šeima spėdavo pasislėpti miške ar pasėlių laukuose.
Su tėvuku Bronelės ryšys buvo ypatingas, jie vienas kitą labai mylėjo, tėvas labai didžiavosi savo dukra.
*
Mama buvo griežtesnė, bet sklidina meilės. Rūpinosi savo mergaitėmis, gėlynais prie namo ir bitėmis. Medumi dalijosi su kitais kaimo žmonėmis. Buvo gera šeimininkė – kepė pyragus ir duoną, ko gero skaniausius visame Domėnų kaime. Bet išdykėlės dukros išmainydavo tuos baltus pyragus su kaimo vaikais – labiau norėjosi kaimynų pyragų – iš paprastų, nepikliavotų, miltų. Mama nepykdavo, nors žinojo, kad jos pyragus valgo kaimynų vaikai.
O gardžiausi būdavo Sedos žydų kepami beigeliai ir bandelės. Sekmadieniais šeima sėsdavo į vežimą ar roges ir keliaudavo į Sedos bažnytėlę, o po šv. Mišių būdavo smagiausia dalis – gardumynai miestelio aikštėje. Dėl jų vaikai laukdavo sekmadienių, o tuos sekmadieninius vaikystės skonius Bronelė prisimindavo visą gyvenimą, kaip ir ginčą su kaimynų vaikais, kurie gyrėsi, kad turi namie tokį aštrų peilį, kurį tik pridedi prie duonos kepalo ir pats atpjauna.
Bronelė, žinoma, negalėdavo nusileisti draugams – pasakodavo, kad jų peilis tikrai geresnis – jam reikia tik pasakyti – jis atpjauną riekę ir atneša.
*
Ramanauskų namuose tarpukariu buvo įkurta pradinė mokykla. Pats didžiausias ir šviesiausias kambarys buvo paverstas klase. Šalia klasės kitame kambaryje gyvendavo mokytojai. Tėvukai pasirūpindavo, kad mokytojams nieko netrūktų. Mažoji Bronytė augo šalia išsilavinusių žmonių, buvo smalsi, gudri, sutardavo su mokytojais, daug iš jų išmokdavo – į mokyklą ėjo jau mokėdama skaityti ir rašyti. Mokslai sekėsi ir širdyje puoselėjo svajonę tapti gydytoja, gelbėti žmonių gyvybes.
Artėjo neramūs laikai, tačiau jauni žmonės apie tai negalvojo – gyveno nerūpestingą, ramų ir kol kas saugų gyvenimą – žvejojo Domijoje (abi su seserimi Birute buvo mėgėjos grybauti ir žvejoti), sodino mišką (dabar Domėnų kaime ošia suaugęs, brandus prieglobstis paukščiams ir žvėreliams, turtingas gėrybių, džiuginantis Bronislavos sūnų Virginijų, miškininką, kuris žino, kaip prižiūrėti Mamos sodintus medžius), linksminosi gegužinėse (domėniškiai rinkdavosi Ramanauskų sodybos dideliame kieme).
Paauglystės metai sutapo su karo realybe ir sovietų okupacija. Dėl Ramanauskų pavardės šeima buvo siejama su partizanų vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu.
Kaip pati pasakojo, buvo varinėjami „po šautuvu“, jos tėvukas, ji pati, tad svajonė tapti gydytoja dužo į šipulius. Sovietų valdžios buvo pateikti du pasiūlymai – arba stoti į komjaunimą ir studijuoti mediciną, arba tapti mokytoja. Bronislava, augusi lietuvybę puoselėjusioje šeimoje, pasirinko būti lietuvių kalbos mokytoja.
Sovietmetis atėmė svajonę, ramybę, ištiesino Domijos kilpas, paversdamos upę kanalu, bandė atimti tikėjimą Dievu. Liko tik šeima, artimo meilė ir viltis – gal viskas bus gerai. Prasidėjo kitoks gyvenimas. Jaunutė, tik baigusi mokyklą gimnazistė tapo mokytoja.
„…KITAS IŠAUŠO JAU RYTAS…“
Pirmoji darbo vieta – Ketūnų mokykloje. Iš mokyklos suolo – tiesiai į klasę, tapti mokytoja. Atsisakiusi būti komjaunuole, Bronislava privalėjo vadovauti pirmųjų komjaunuolių klasei. Sunki pradžia, bet gerumo ir meilės pilna širdis susidorojo su sunkumais. Jauną mokytoją pavergė mokiniai. Jie taip pamilo savo mokytoją, kad sunku būdavo išsiskirti net savaitgaliui. Mama pasakojo, kad mokiniai ją lydėdavo iki stotelės, nešdavo jos lagaminėlį, o atsisveikinant klūpodami modavo rankytėmis, kol mokytojos autobusas išnykdavo už posūkio. Tokia besąlyginė vaikų meilė pririšo Bronislavą prie mokytojos profesijos keturiasdešimčiai metų. Ji baigė neakivaizdines studijas Šiaulių Mokytojų instituto kalbų ir literatūros katedroje.
*
Ketūnuose gimė ne tik meilė profesijai, bet ir gyvenimo meilė. Jauna graži mokytoja pamilo jauną ir gražų mokyklos direktorių. Tėvukai matė vėjavaikišką būsimo žento būdą ir bandė dukrą atkalbėti nuo santuokos, bet bergždžiai. Susižavėjimas ir meilė jaunuoliui nugalėjo.
Po kelerių draugystės metų sukūrė šeimą. Jaunos šeimos gyvenimo pradžia buvo sunki – jis nė iš tolo nebepriminė tos ramios ir saugios užuovėjos Domėnų kaime. Tėvukai kraičiui atidavė geriausią savo karvutę, kuri jaunoje šeimoje, deja, tapo geriausia Bronislavos drauge.
Žaloji buvo ypatingas gyvulys – kai šaltą naktį Bronislava glausdavosi prie šilto jos kūno ir, apkabinusi kaklą, raudodavo, iš karvutės akių irgi riedėdavo ašaros. Ji buvo vienintelis saitas tarp tėviškės namų ir naujų namų, kuriuose trūko ir meilės, ir maisto.
Teko ir badauti, po pamokų tikrinti, ar nepalikta kokia duonos kriaukšlė mokinių suoluose… Viskas pasikeitė – santvarka, buitis, žmonės, esantys šalia. Taip Bronislava, jauna, savimi pasitikėjusi, veržli, su didelėmis svajonėmis, tapo palaužtu medžiu, skęstančiu rūpesčių ir pažeminimo liūne.
*
Dievas siunčia žmogui tiek išbandymų, kiek jis gali pakelti. Mama daug pakėlė. Abu tėvai, pedagogai, turėjo paklusti sovietų valdžios nurodymams, dirbti ten, kur pasiųs partija. Todėl „keliavo“ po Mažeikių rajono mokyklas – Sovaičių, Bugenių, Ketūnų, Plinkšių.
Iš Ketūnų persikėlė gyventi ir dirbti į Sovaičius. Čia atsirado didžioji gyvenimo prasmė – pirmagimis Jonas. 9 mėnesių kūdikis sunkiai susirgo kokliušu, duso. Jauna mama valandų valandas kūdikį nešiojo Ašvos upės pakrantėmis, nes gydytojų buvo liepta kuo daugiau būti gryname ore – tik taip galima išgelbėti sūnų nuo uždusimo.
Mamos meilė išgelbėjo vaiko gyvybę. Visada ji visą save atiduodavo vaikams – maitino krūtimi, pati ne ką turėdama valgyti, o paaugusiems – geriausią kąsnį visada pasiūlydavo mums, prieš miegą pasakodavo lietuvių literatūros kūrinių ištraukas, jas atmintinai mokėjo, nors laukdavo ilgos nemigo naktys prie sąsiuvinių krūvų, kurias reikėdavo ištaisyti iki ryto. Laimingi, kad turėjome tokią Mamą. Laimingi, kas turėjo tokią Mokytoją.
REIKLI IR MYLINTI
Profesinis kelias, prasidėjęs 1949 m. Ketūnuose (didėjant mokinių skaičiui, 1950 m. mokykla tapo septynmete), ėjęs per kelias rajono mokyklas, 1984 m. pasibaigė ten pat – Ketūnų (nuo 1978 m. – Plinkšių) aštuonmetėje mokykloje.
Rajone Bronislava buvo žinoma kaip mylinti, bet griežta mokytoja. Norėję išmokti lietuvių kalbą, džiaugėsi, kad pateko būtent pas šią mokytoją. Trūkstant pedagogų, teko persikvalifikuoti ir dirbti pradinių klasių, istorijos, teisės pagrindų, braižybos, piešimo mokytoja.
*
Kadangi gražiai piešė, dailiai rašė, dirbdama Bugenių mokykloje leisdavo sienlaikraščius. Jie sovietmečiu buvo viena iš žinių skleidimo priemonių. Taip pat rašė mokyklos metraštį. Po daugelio metų dukrai nuvykus į klasės draugų susitikimą, buvusi Bugenių mokyklos mokytoja atnešė albumą – mokyklos metraštį, kuriame mamos ranka surašyti įsimintini mokyklos gyvenimo įvykiai, suklijuotos nuotraukos – kaip kartu su mokiniais keliauja dviračiais, turistauja prie Šerkšnės, dalyvauja talkose.
Tuo laiku – šeštajame XX a. dešimtmetyje – kelionės ribos sutapdavo su rajono ribomis. Pagrindinė transporto priemonė – nuosavos kojos ir dviračiai. Tačiau bet kokios ekskursijos vaikams teikė daug džiaugsmo. Ir ne vien dėl pamatytų gražių Lietuvos gamtos vaizdų, aplankytų įžymių vietų, bet ir dėl jaukių vakarų, širdis atveriančių pokalbių prie laužo su mylimiausia mokytoja. O grįžus į klases – vėl ta pati griežta ir reikli, lietuvių kalbos mokanti, ne vienam įskiepijusi meilę literatūrai, ne tik išmokiusi gramatikos taisyklių.
*
Po daugelio metų Mamą nustebino siuntinys. Išpakavusi dovaną, rado eilėraščių knygą su dedikacija „Gerb. Bronei Ramanauskaitei-Gricienei – mielai mano lietuvių kalbos Mokytojai“. Po to pasirodė dar keli eilėraščių knygų tomeliai.
Jie visada buvo prie Mamos lovos – skaitinėjo, vartė juos iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Knygas atsiuntė buvusi mokinė – Danielė BroelPliaterytė (d‘Erceville), savo laiškuose rašiusi, kad meilę lietuvių kalbai ir literatūrai gavo būtent iš jos – savo Mokytojos. Eilėraščių tomelyje liko įdėtas knygos skirtukas ties posmu:
Laimė kažkam išdalijo
Mano džiaugsmą, vasarų šventę.
Ir aš šnabždu:
kad tik užtektų,
kad tik užtektų
Man širdies gyventi!
*
Dvigubai reiklesnė pamokose ji buvo mums – trims savo vaikams. Turėjome atitikti aukščiausius jos keliamus standartus, mums, saviems vaikams, taikomi vertinimo kriterijai būdavo kur kas aukštesni. Pamenu, kartą nepavyko atsakyti į pamokoje užduotą klausimą. Mokytoja labai supyko. Klasės draugai su užuojauta sakė: „Na, klius tau dabar namie!“ Bet namie laukė Mama, o ne Mokytoja.
Visada buvo riba tarp profesijos ir šeimos, tarp pamokos ir pertraukos ar popamokinių veiklų. Pamokoje griežta, prieš kurią drebi, neišmokęs pamokos, po pamokų tapdavo motiniška, apkabinanti kiekvieną, net ir patį didžiausią neklaužadą. Visada savo auklėtinius gynė, stojo mūru už juos. Ir tada, kai vienas drąsus tuometiniame sovietiniame pasaulyje auklėtinis sukūrė ketureilį kažkurio komunistų partijos suvažiavimo proga: „šis šikimas ne eilinis, šimtmetinis lenininis“, ir kai jam grėsė būti pašalintam iš mokyklos, ji suko galvą, kaip padėti šiam vaikui. Ir rado išeitį, viskas pasibaigė viešu pabarimu mokyklos ribose.
*
Įvairiomis veiklomis sugebėjo sudominti savo mokinius. Ketūnų ir Plinkšių aštuonmetėse mokyklose vadovavo kraštotyros būreliui. Kartu su mokiniais aplankė daug senolių, surinko daugybę jų dainų, pasakojimų, rankdarbių ir senovinių apyvokos daiktų. Ypač vertingi buvo užrašyti žmonių prisiminimai apie Ketūnų, Rubikų, Plinkšių apylinkių, kraštovardžių kilmę.
Mokytoja Bronislava Gricienė, rinkdama kitų žmonių istorijas, pati tapo istorija. Tokia istorija, kurios pamiršti neįmanoma ir kuri įsirėžusi ne vieno žmogaus širdyje pačiais gražiausiais pavidalais.
Nors ir prievartos būdu tapusi mokytoja, ji pamilo savo darbą, nes visada mylėjo žmones. Su kai kuriais mokiniais užsimezgęs ryšys liko visam gyvenimui. Net ir po jos mirties pasiekė kalėdinis sveikinimas, kaip ir kasmet, iš mokinės, kuriai pačiai jau daugiau nei 60 metų. Palinkėjimas – „kad sielą šildytų mylimų ir mylinčių žmonių meilė…“.
Nuotr. iš šeimos archyvo
