Birželio viduryje Sedos Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje buvo pašventintas atminimo suolelis, skirtas mokytojams Irenai ir Vytautui Liauboms, daugiau nei tris dešimtmečius dirbusiems Sedos vidurinėje mokykloje.
PATYS GARBINGIAUSI
Tokio pedagogų poros atminimo įamžinimo iniciatorė GenoveitaGricienė „Santarvei“ sakė, kad šie du tylūs žmonės Sedoje visada buvo labai gerbiami. Sediškiai ir sovietmečiu žinojo, kad jiedu – tikintys, savo vaikus auginantys padoriais lietuviais.
„Tikėjau ir tikiu, kad tai yra žmonės, kuriems Sedoje reikia pirmiesiems pastatyti atminimo suolą. Mano manymu, jie patys garbingiausi Sedos žmonės, ir daug sediškių tam pritarė“, – po šv. Mišių, aukotų už mokytojus, kalbėjo G. Gricienė.
Sediškės teigimu, mokytojų pora buvo pagerbta nelaukiant išskirtinių sukakčių ar panašių progų: „Tiesiog pribrendo laikas tai padaryti.“
MOKYTOJŲ PORA
Irena Daknytė 1936 m. gimė Šiauliuose, šio miesto pedagoginiame institute įgijo lietuvių kalbos mokytojos specialybę ir buvo paskirta dirbti į Ukrinų septynmetę mokyklą.
Ištekėjusi už V. Liaubos, ji pasiprašė perkeliama į vyro darbovietę.
- Liauba gimė 1928 m. Kirkų kaime, Leckavos apylinkėje, mokėsi Tirkšlių septynmetėje mokykloje ir Mažeikių gimnazijoje.1959 m. jis baigė Vilniaus valstybinį universitete vokiečių filologiją. Šešerius metus po studijų dirbo Vilniaus rajono Paberžės vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoju.
1965 m. rugsėjį Sedos vidurinėje mokykloje pradeda dirbti du nauji pedagogai – lituanistė Irena Liaubienė ir vokiečių kalbos mokytojas Vytautas Liauba.
Sedoje jie praleido brandžiausius savo gyvenimo metus. Iš darbo išėjo kartu –1997-aisiais.
Atėjus Sąjūdžio laikui, Liaubos aktyviai įsijungė į Sedos grupės veiklą, paskelbus Nepriklausomybę, V. Liauba buvo išrinktas Sedos miesto tarybos pirmininku.
Išėjęs iš Sedos mokyklos, jis dar dėstė vokiečių kalbą Telšių kunigų seminarijos Žemaičių Kalvarijos propedeutiniame kurse.
„Santarvės“ skaitytojams siūlome artimų žmonių prisiminimus apie mokytojus Liaubas, jų šeimą, kuriuos užrašė G. Gricienė.
ELEGANTIŠKAS, TĖVIŠKAS IR NUOŠIRDUS
Pasakoja buvusi mokinė
Vilija KAKTIENĖ:
– Mano vaikystė praėjo Sedos dvylikabutyje. Kieme buvome dvi dešimtys panašaus amžiaus vaikų, didelė kompanija.
Tame pačiame name gyveno ir mokytojai Liaubos. Jų vaikai amžiumi buvo jaunesni, į mūsų kompaniją nelabai tiko. Dažnai Liaubų šeimoje svečiuodavosi mokytojos Irenos mama, kuri pasėdėdavo ant suoliuko su kaimynėmis, pasišnekėdavo ir su mano mama. Ji mamai ir pasakojo, kad Liaubų šeimoje tikėjimas yra labai svarbus, kad Vytautas kiekvieną penktadienį pasninkauja. Matydavome mokytoją Ireną, grįžtančią namo, vėsiu oru ji ryšėdavo Žemaitės stiliaus skarelę.
Tai buvo tylūs, mažai kalbantys, bendraujantys kaimynai, bet visada žinojome, kad jie yra.
Į penktą klasę pradėjau eiti iš paežerėje, ant senelio žemės, atstatytų namų.
Po kelerių metų į Ežero gatvėje pastatytus namus persikėlė ir mokytojų Liaubų šeima.
- Liauba vokiečių kalbos mus pradėjo mokyti gal 7-oje ar 8-oje klasėje, o nuo 9-os tapo klasės auklėtoju.
Mokytojas gerai žinojo užsienio kalbos svarbą. Kiekvienos pamokos metu elegantiškai pabrėždavo, kad kalba yra langas į pasaulį. Labai nuoširdžiai tikėjo, jog mes sulauksime laikų, kai užsienio kalba bus vartojama kasdien.
Prieš kažkokias šventes visi pabėgome iš matematikos pamokos. Parašėme auklėtojui laiškelį, kad mes atsiprašome, bet išeiname iš paskutinės pamokos. Po švenčių jis atėjo su mūsų laiškeliu, nusišypsojo, padėkojo, kad pranešėme, ir ramiai paprašė daugiau taip nedaryti. Daugiau mes taip ir nebedarėme. Auklėtojas nebuvo moralistas, užteko vieno nuoširdaus, tėviško jo žvilgsnio ar žodžio ir mes visi žinojome, ką tai reiškia ir ką turime daryti.
BE TVIRTŲ ŠAKNŲ NEUŽAUGSI
Pasakoja mokytojų sūnus
Kęstutis LIAUBA:
– Abu tėvai buvo ir mano mokytojai. Tėvas dėstė vokiečių kalbą, o mama – lietuvių kalbą iki aštuntos klasės.
Mama buvo gana griežta ir reikli mokytoja, savo vaikams jokių nuolaidų netaikė. Tėvas per pamokas vis primindavo, kad būtina mokėti užsienio kalbas, nes gyvenime jų tikrai prireiks. Daugeliui mokinių tuo metu atrodė, kad nelabai kur tą kalbą pritaikysi.
Dalis vokiečių kalbos pamokos kartais būdavo apie Lietuvos istoriją. Kaip sakydavo klasiokai, per vokiečių kalbos pamokas apie Lietuvos praeitį sužinojome daugiau nei per istorijos.
Sovietmečiu buvome po geležine uždanga, be galimybių pamatyti laisvąjį pasaulį. Tačiau tėvai visuomet tikėjo ir neprarado vilties, kad vėl atkursime laisvą Lietuvą.
Tėvas kilęs iš Kirkų kaimo. Seneliai buvo ūkininkai. Vaikystėje dažnai lankydavomės senelių sodyboje. Iš Leckavos eidavome pavenčiais – pro savo mišką, apaugusį pušimis ir ąžuolais, kurį senelis buvo pirkęs dar iki Pirmojo pasaulinio karo. Žinoma, žemė tuomet sovietų jau buvo nacionalizuota, bet tėvas vis sakydavo, kad tai mūsų žemė ir mūsų miškas.
Sodyboje buvo išpuoselėtas sodas. Dar ir dabar auga senelio sodintos šimtametės obelys. Senelis kartu su būsimu generolu Povilu Plechavičiumi mokėsi Žemalės mokykloje. Generolo garbei su klasės draugais inicijavome ir atidengėme atminimo lentą ant buvusios Sedos komendantūros. Baigęs Žemalės mokyklą, senelis dirbo daraktoriumi, gal dėl to visi keturi jo sūnūs pasirinko mokytojo profesiją.
Šeima buvo labai patriotiška. Per 1991 metų Sausio įvykius visi keturi broliai važiavo ginti Lietuvos Parlamento.
Babytė buvo labai darbšti ir pamaldi. Vis sakydavo, kad eina į Leckavos bažnyčią už visus pasimelsti, kadangi sovietmečiu mokytojai neturėjo teisės laisvai išpažinti savo tikėjimo.
Mamos tėvo neteko pažinti, jis mirė mamai tebesimokant Šiaulių pedagoginiame institute. Gana stiprų ryšį turėjau su savo močiute. Ji mus išmokė tikėjimo tiesų.
Nemažai vaikystės vasarų teko praleisti jos sodyboje, Šiaulių priemiestyje. Paskutinius penkerius metus gyveno pas mus Sedoje. Man sakydavo: „Kęstuti, padaryk paežerėje suolelį, nes sunku iš bažnyčios pareiti.“
Mano dukra ir sūnus vaikystės vasaras praleisdavo pas senelius Sedoje. Matė gražų pavyzdį, mokėsi doros, sąžiningumo, teisingumo ir darbštumo.
Tėvai nebuvo sediškiai, tačiau giliai įleido šaknis, pasistatė namą prie ežero. Aš jau gimiau ir augau Sedoje, taigi esu tikras sediškis. Nors dabar gyvenu Vilniuje, dažnai grįžtu į gimtinę.
Manau, kad ir kur būtum, reikia turėti savo šaknis, nes žmogus, kaip ir medis, be tvirtų šaknų neauga.
GILIAUSIĄ ĮSPŪDĮ PALIKO ŠEIMOS APLINKA
Pasakoja Vytautas SALADIS,
Liaubų dukters Birutės sūnus:
– Esu kunigas, tarnauju Vilniuje kaip kapelionas jaunimo centre „Liepkiemis“ bei padedu Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Priklausau „Opus Dei“ prelatūrai – tai Katalikų Bažnyčios institucija, kurios misija yra skelbti žmonėms apie pašaukimą į šventumą per darbą ir šeimą.
Taip pat baiginėju kanonų teisės doktorantūros studijas Romos Šv. Kryžiaus universitete. Prieš įstodamas mokytis teologijos, baigiau teisę Vilniaus universitete, dirbau advokato padėjėju vienoje advokatų kontoroje.
Sedoje, pas senelius, praleidau daug vasarų. Spėjau susipažinti su Ežero gatvės kaimynais, ežeru, biblioteka, bažnyčia, apylinkėmis. Per vasaras, senelių paskatintas, perskaičiau nemažai knygų. Giliausią įspūdį man paliko būtent jie, jų sukurta šeimos aplinka. Lankytis Sedoje, praleisti čia ištisas savaites būdavo labai gera.
Prisimenu senelį kaip santūrų žmogų. Jis nekeldavo balso, nerėždavo kalbų, bet labai mylėjo Lietuvą, šeimą, savo kraštą, savo mokinius, profesiją. Daug pasakodavo apie Lietuvą, kovas dėl nepriklausomybės. Laukdavo Sedoje savo vaikų bei anūkų, o paskutinius penkerius gyvenimo metus (maždaug nuo 2010 m. iki 2015 m.) rūpinosi močiute.
Aprodydavo mums Sedos apylinkių paminklus, vedžiojo Mačernio praeitais takais, rodė Sedos kautynių laukus. Nuvežė į Kirkus – kaimą, kur pats augo.
Iki paskutinių dienų jis mokėsi vokiečių, anglų, prancūzų kalbų – ir po pensijos neapleido nuolatinio mokymosi. Slaugydamas močiutę, net išvertė porą knygų iš latvių kalbos – savo spintoje turiu jo parengtus vertimus.
Apibūdinčiau kaip labai ištikimą žmogų – šeimai, Tėvynei, mokymuisi…
Močiutė buvo jautri, labai rūpestinga, pasižymėjo gyvu ir konkrečiu tikėjimu. Visus anūkus mokė kalbėti poterius, ypač įsiminė jos išmokyta Malda angelui sargui. Neretai nusivesdavo dalyvauti šv. Mišiose, taip pat ir paprastomis dienomis, ne tik sekmadieniais.
Senelių indėlis buvo labai didelis, kad pasirengčiau priimti iš Dievo pašaukimo dovaną.
ParengėAudronė MALŪKIENĖ
- Vytautasir Irena LiaubosdaugiauneitrisdešimtmečiusdirboSedosmokykloje. išasmeninioarchyvo
- Sedosvidurinėsmokyklosabiturientai (1978 m. laida) suauklėtojuVytautuLiauba (antrojeeilėjepirmasiškairės). Šiųbuvusiųauklėtiniųlėšomispastatytasatminimosuolelis. išasmeninioarchyvo
- MokytojųIrenosirVytautoLiaubųvaikaiirartimieji. Aušrinės KRENCIŪTĖS nuotr.
Apie Gerą Mokytoją
Ištrauka iš kunigo Vytauto Saladžio pamokslo per šv. Mišias už mokytojus V. ir I. Liaubas
Geras Mokytojas pasižymi kantrybe. Sėklos augimas beveik nepastebimas žmogaus akiai, bet tampa aiškiai regimas bėgant laikui. Geras Mokytojas, kaip ir žemdirbys, turi turėti daug kantrybės, kad duotų pakankamai laiko daigeliui subręsti ir išsiskleisti.
Geras Mokytojas pasižymi kantrybe ne vien dėl gero charakterio, bet ir todėl, kad žino, koks yra visų ugdymo priemonių, pamokų, pratybų tikslas. Geras Mokytojas nori ne tiesiog, kad mokinys darytų kas liepiama, bet nori mokinio brandos.
Geras Mokytojas ugdo laisvėje, myli laisvę. Pagaliau, geras Mokytojas pasižymi tikra meile, nes labiausiai nori savo mokiniui gėrio. Turbūt ne vienas tokį Mokytoją esame turėję…
Duok Dieve, kad Tavo Žodį priimtume, įdėmiau įsiklausytume, pasiryžtume nuosekliau juo gyventi šiandien, čia ir dabar. Taip Dievo Karalystė augs mumyse – čia ir dabar.
