Jau tryliktus metus Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje lituaniste dirbanti Eglė Kungienė pernai gegužę atrado naują, bet labai greitai ją įtraukusį pomėgį – žygius po mūsų šalį. Įstojusi į Lietuvos žygeivių asociaciją, jauna moteris dalyvavo septyniose tokiose kelionėse pėsčiomis ir sukorė ne vieną šimtą kilometrų. Eglė pripažįsta, kad žygiai nuvargina, o kartais ir sužaloja kojas, bet galva pailsi, joje nelieka vietos negatyvioms mintims.
Eglę į pirmąjį žygį pakvietė anksčiau Alsėdžiuose mokytojavusi telšiškė bičiulė Zita Dargienė. Jo vieta – Kurtuvėnų regioninis parkas, maršrutas – knygnešių keliai. „Šis žygis man, kaip lietuvių kalbos mokytojai, kėlė profesinį susidomėjimą, be to, labai norėjau išbandyti savo fizines jėgas. Kadangi laisvalaikiu sportuoju, maniau, kad nurodytą atstumą – 28 kilometrus – turėčiau įveikti“, – prisiminė moteris.
Prieš žygį pedagogė domėjosi, kaip turėtų jam pasiruošti. Žinoma, daugiausia dėmesio skyrė kojoms, tad nusipirko specialius sportinius batelius. „Į žygį leidausi su nepranešiotais batais. Ir tai buvo didžiausia mano klaida. Ją suvokiau nuėjusi pirmuosius dešimt kilometrų. Avalynė buvo nauja, šiek tiek ankštoka, o kojos einant po truputį tinsta. Taigi padariau sau meškos paslaugą“, – nekokiais pirmojo žygio prisiminimais dalijosi mokytoja.
Eglė minėjo, jog pirmoje stotelėje nusiavusi batus ir nusimovusi kojines pamatė, kad yra pamėlęs ir pakilęs vieno piršto nagas. Tačiau žygio mesti ji neketino, ėjo toliau. „Pėdą stengiausi dėti taip, kad neskaudėtų piršto. Tada pradėjau jausti sąnarius, ypač klubo. Kai pasiekėme 15–16 kilometrą, jau ėmiau laukti, kada viskas baigsis. Pasiekėme 28-ąjį kilometrą, bet… Bažnyčios, kuri turėjo būti mūsų finišas, dar nė nesimatė, tad ėjome toliau. Net ašaros akyse kaupėsi nuo nežinios, kada to kelio pabaiga… Vietoj 28-ių nuėjome 32 kilometrus“, – toks buvo pirmasis Eglės žygis. Grįžus iš jo, ant moters kojų buvo gal dešimt pūslių, nuėjo dar trys nagai, teko vykti į ligoninės priimamąjį. Bet tai jos neišgąsdino. Po šio buvo ir antrasis, ir trečiasis, ir visi kiti žygiai.
Mokytoja sakė po pirmojo žygio gavusi medalį ir jautusis labai jo verta. Iškart ir į Lietuvos žygeivių asociaciją įstojo. Ši veikla Eglę įtraukė. Pirmiausia dėl to, kad tai galimybė išbandyti savo galimybes, antra – kad keliaudamas pėstute pamatai daug įdomybių, gali valandų valandas gėrėtis nuostabia gamta. Juolab kad ir maršrutai visada parenkami vaizdingose vietovėse.
Trumpiausias Eglės įveiktas atstumas – 25 kilometrai, ilgiausias – 43. Žygiai būna vienos ar kelių dienų, naktiniai, tarptautiniai. Jie organizuojami visais metų laikais, neatsižvelgiant į oro sąlygas. Moteriai teko keliauti po Pietų Lietuvą, Ventos regioninį parką, lankyti Žemaitijos piliakalnius ir kūlgrindas bei kitas vietas. Artimiausias jos žygis – balandžio 1-ąją, na, o gegužės 13-ąją ji ruošiasi eiti kartu su dešimtmete dukra. Mergaitei tai būsiąs pirmasis žygis, pajūriu jos planuoja įveikti 10 kilometrų.
„Dukra iš pradžių lyg ir nenorėjo eiti, bet paskui smalsumas nugalėjo. Į tris žygius traukė ir mano vyras, bet jo toks laisvalaikio praleidimo būdas nežavi tiek, kiek mane. Ėjo tik todėl, kad būtume drauge. O po vieno naktinio žygio žiemą, kai griuvinėjant teko įveikti labai slidų kelią, jis buvo pasakęs, kad daugiau manęs nebeišleis – esą pernelyg sudėtinga ir pavojinga. Bet paskui persigalvojo“, – smagiai pasakojo mokytoja.
Žygeiviai kelią dažniausiai pradeda kartu. Paskui kompanija „išskysta“: vieni eina lėčiau, kiti – sparčiau. Vienų tikslas – kuo greičiau pasiekti finišą, kiti nori pakeliui išsimaudyti, užkąsti. Kaip sakė Eglė, iš pradžių einama keliese, linksmai klegant, bet po kurio laiko kalbos pradeda tilti. Mat žygeiviai ir pavargsta, ir mėgaujasi galimybe pabūti tyloje, pasigrožėti gamta. Daugelis jų per valandą stengiasi įveikti šešis kilometrus. Tokiu tempu sakė einanti ir mūsų pašnekovė. Beje, kiekvienam maršrutui įveikti yra duodamas laikas. Jei nespėji, žygis neįskaitomas.
Eglė pripažįsta, kad ją jau daug metų žavi keliaujantieji į kalnus. Ir pati norėtų į juos kopti, bet vis dar nesiryžta, nepasitiki savo jėgomis, baiminasi, kad gali tapti našta visai komandai. „Man labai patinka filmas „Camino“, kurio herojė visą mėnesį keliauja per Ispaniją – nuo Prancūzijos iki Portugalijos. Vis pažiūriu jį, pasidomiu panašiais maršrutais. O vyras man sako: žinau, kad vieną dieną ir tu įveiksi savąjį „Camino“. Tikiuosi, kad taip ir bus. Galbūt mano dabartiniai žygiai yra tik pasiruošimas kopti į kalnus. Manau, toks žygis būtų įspūdingiausias gyvenimo potyris“, – svarstė moteris.
Paklausta, ar žygiais nebandė sudominti savo mokinių, Eglė atsakė: „Mano auklėtiniai – dvyliktokai. Siūliau jiems leistis į žygį, bet norinčiųjų neatsirado. Manau, jie tokiam išbandymui dar nepribrendę, dar nenori alinti savęs nuovargiu ir tokiu būdu ilsinti galvos…“
