Mo­te­rys, įsi­ver­žu­sios į vy­rų pa­sau­lį

Ra­miai snū­du­riuo­jan­čios Tel­šių cent­ri­nės Res­pub­li­kos gat­vės ty­lą vis nu­trau­kia ret­kar­čiais pra­va­žiuo­jan­tys au­to­mo­bi­liai. XX am­žiaus 5–7 de­šimt­me­čiais so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių ne­daug, nes kom­par­ti­jos bo­sai ma­nė, kad liau­džiai tu­rė­tų pa­kak­ti ir au­to­bu­sų. Smal­ses­nių praei­vių žvilgs­nius pa­trau­kia pra­va­žiuo­jan­ti „Po­be­da“, vai­ruo­ja­ma chi­rur­gės Mi­riam Bla­tie­nės, ne­tru­kus gat­ve oriai pra­žings­niuo­ja gy­dy­to­jas Mau­ša Aro­nas Bla­tas. So­vie­tų Są­jun­go­je au­to­mo­bi­lis bu­vo pra­ban­gos pre­kė, o dar vai­ruo­ja­mas mo­ters – re­tas reiš­ki­nys, bet tik ne Tel­šiuo­se, nes „Po­be­dą“ vai­ra­vo ir oto­la­rin­go­lo­gė Ona Pur­to­kai­tė bei dar vie­na ki­ta drą­si mo­te­riš­kė. Mi­riam Bla­tie­nė ir Ona Pur­to­kai­tė – tai ypa­tin­gos mo­te­rys, drą­siai įsi­ver­žu­sios į vy­rų pa­sau­lį ir jį už­ka­ria­vu­sios.

Da­bar dau­gu­mą me­di­ci­ną stu­di­juo­jan­čio jau­ni­mo Me­di­ci­nos fa­kul­te­te su­da­ro mer­gi­nos. Be mo­te­rų gy­dy­to­jų ne tik Lie­tu­vos, bet ir vi­so pa­sau­lio me­di­ci­na yra ne­beį­si­vaiz­duo­ja­ma. Ta­čiau ne vi­sa­da taip bu­vo. Mo­te­rims sun­kiai te­ko ko­vo­ti, kad pa­tek­tų į šį tūks­tan­čius me­tų tik vy­rų val­do­mą me­di­ci­nos olim­pą. Mo­te­ris – gy­dy­to­ja? Ne­są­mo­nė. Tik XIX am­žiu­je, dėl pra­mo­nės re­vo­liu­ci­jos kin­tant vi­suo­me­nei, le­dus pra­lauž­ti pa­vy­ko už­si­spy­rė­lei mo­ky­to­jai Eli­za­beth Black­well (1821–1910), ku­ri, siek­da­ma tap­ti dip­lo­muo­ta gy­dy­to­ja, pra­šy­mą leis­ti jai stu­di­juo­ti me­di­ci­ną tei­kė net tris­de­šimt tris kar­tus, kol su­ge­bė­jo pa­neig­ti nu­si­sto­vė­ju­sį ste­reo­ti­pą, – ji bu­vo priim­ta į aukš­tą­ją me­di­ci­nos mo­kyk­lą – Niu­jor­ko vals­ti­jos Dže­ny­vos me­di­ci­nos ko­le­džą ir jį bai­gė ge­riau­siais pa­žy­miais. Apie maiš­tin­gą ir ne­prik­lau­so­mą šios mo­ters bū­dą liu­di­ja ir tai, kad ji ne­su­kū­rė šei­mos, o tais lai­kais tai bu­vo ly­giai taip pat re­vo­liu­cin­ga, kaip ir stu­di­juo­ti me­di­ci­ną.

Pir­mą­ja gy­dy­to­ja lie­tu­vai­te ta­po Bar­bo­ra Bur­bai­tė-Ei­du­ke­vi­čie­nė (1867–1939), 1892 m. bai­gu­si moks­lus Ciu­ri­che, Švei­ca­ri­jo­je, ga­vu­si „Vir­go doc­tis­si­ma“ (Mo­ky­čiau­sia mer­gi­na – liet.) dak­ta­ro dip­lo­mą, su­tei­ku­sį jai tei­sę dirb­ti me­di­ci­nos ir chi­rur­gi­jos dak­ta­re, bet tik ne Ru­si­jo­je, o tai reiš­kia, kad – ir ne Lie­tu­vo­je, tuo me­tu vil­ku­sio­je Ru­si­jos oku­pa­ci­jos jun­gą, kur mo­te­rys ne­ga­lė­jo net sva­jo­ti apie aukš­tą­jį moks­lą, o ką jau kal­bė­ti apie gy­dy­to­jos dar­bą… To­dėl Bur­bai­tė-Ei­du­ke­vi­čie­nė aš­tuo­ne­rius me­tus dir­bo Vo­kie­ti­jos kli­ni­ko­se, kau­pė ži­nias ir pa­tir­tį, kol ir ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je pa­si­kei­tė įsta­ty­mai. Pir­mą­ja Lie­tu­vo­je mo­te­ri­mi gy­dy­to­ja chi­rur­ge įvar­di­ja­ma Sta­nis­la­va Gied­rai­ty­tė-Ša­ke­nie­nė (1900–1982), ku­ri 1928 m. bai­gė Kau­no uni­ver­si­te­tą ir dir­bo asis­ten­te pas gar­sų­jį pro­fe­so­rių Vla­dą Kuz­mą.

Mi­riam To­de­sai­tė-Bla­tie­nė – pir­mo­ji mo­te­ris chi­rur­gė Že­mai­ti­jo­je, nuo 1939 m. iki pat sa­vo mir­ties 1968 m. ge­gu­žės 22 d. dir­bu­si Tel­šių mies­to li­go­ni­nė­se. Tie­sa, žvit­ri juo­dap­lau­kė Mi­riam To­de­sai­tė – ne že­mai­tė. Ji ki­lu­si iš Pa­ne­vė­žio, ten bai­gu­si ir gim­na­zi­ją, me­di­ci­nos moks­lus krim­to Pra­hos ir Pa­ler­mo uni­ver­si­te­tuo­se. Ko­dėl at­vy­ko į Tel­šius? Gal dėl to, kad čia gy­ve­no jos gi­mi­nai­čiai, ži­no­mi mies­te pre­ky­bi­nin­kai Vol­per­tai, nuo 1934 m. Tel­šiuo­se vei­kė mo­der­ni žy­dų li­go­ni­nė, va­do­vau­ja­ma gy­dy­to­jo Noe­lio Mi­nu­chi­no, o gal dėl to, kad 1939 m. bu­vo bai­gia­ma sta­ty­ti nau­jau­sia me­di­ci­nos tech­ni­ka ap­rū­pin­ta vi­sam Že­mai­ti­jos re­gio­nui skir­ta Tel­šių ap­skri­ties li­go­ni­nė, va­do­vau­ja­ma ta­len­tin­go chi­rur­gi­jos ko­ri­fė­jaus Leo­nar­do Ple­cha­vi­čiaus?.. O gal – tai bu­vo Aukš­čiau­sio­jo min­tis?..

Jau­na­jai gy­dy­to­jai Tel­šiuo­se dar­bo bu­vo per akis. Žy­dų li­go­ni­nė­je To­de­sai­tė su­ti­ko čia jau dir­bu­sį gy­dy­to­ją in­fek­cio­nis­tą, in­te­li­gen­tiš­ką­jį Mau­šą Bla­tą, ki­lu­sį iš Uk­mer­gės ad­vo­ka­tų šei­mos. Bai­gęs me­di­ci­nos stu­di­jas Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te, jis taip pat at­vy­ko į Že­mai­ti­jos sos­ti­nę. Pa­žin­tis bu­vo lem­tin­ga ir jau­nie­ji dak­ta­rai ne­tru­ko su­mai­ny­ti auk­so žie­dus, o 1940 m. gi­mė duk­re­lė Li­ba. Smul­ku­tė, žvit­riaa­kė To­de­sai­tė-Bla­tie­nė su­ge­bė­jo de­rin­ti chi­rur­gės, žmo­nos ir mo­ti­nos pa­rei­gas, kas to me­to vi­suo­me­nė­je bu­vo ne­men­kas iš­šū­kis, kaip, be­je, ir au­to­mo­bi­lis, ypač jei jis vai­ruo­ja­mas mo­ters. Ji ge­bė­jo su­de­rin­ti ope­ra­ci­nę ir vir­tu­vę, o tam jai ypač pa­si­tar­nau­da­vo au­to­mo­bi­lis, ku­riuo ji pra­lėk­da­vo Tel­šių gat­vė­mis.

Dar tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je vo­kiš­ką au­to­mo­bi­lį „Opel-Ka­det“ vai­ra­vo ir gy­dy­to­ja oto­la­rin­go­lo­gė Ona Pur­to­kai­tė, 1939 m. at­vy­ku­si į Tel­šius iš na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos oku­puo­tos Klai­pė­dos. Ji bu­vo ir vie­na iš pir­mų­jų lie­tu­vai­čių mo­te­rų, tu­rė­ju­sių vai­ruo­to­jo tei­ses. Pur­to­kai­tė – pir­mo­ji au­sų, no­sies ir gerk­lės li­gų spe­cia­ly­bės gy­dy­to­ja mo­te­ris ne tik Že­mai­ti­jo­je, bet ir Lie­tu­vo­je. Ji – že­mai­tė, gi­mu­si 1902 m. lie­pos 27 d. ne­to­li Tel­šių, Var­nių apy­lin­kė­je, Go­ma­lių kai­me, pa­si­tu­rin­čių, pa­žan­gių ūki­nin­kų Kons­tan­ci­jos Fa­bi­jo­na­vi­čiū­tės ir Adol­fo Pur­to­ko šei­mo­je. Jų na­muo­se lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mo lai­ko­tar­piu (1864–1904) bu­vo skai­to­ma ir lai­ko­ma lie­tu­viš­ka spau­da. 1895 m. Pur­to­kų na­muo­se kra­tos me­tu ru­sų pri­sta­vas su­ra­do net 17 ca­ro val­džios drau­džia­mų lie­tu­viš­kų ir len­kiš­kų kny­gų. Už tai Vil­niaus ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius šei­mi­nin­ką nu­bau­dė tri­jų die­nų areš­tu. Pur­to­kų šei­mo­je au­go sep­ty­ni vai­kai ir vi­si jie bu­vo lei­džia­mi į moks­lus, net trys iš jų pa­si­rin­ko me­di­ko ke­lią: Adol­fas ta­po vais­ti­nin­ku, Juo­zas ir Ona – gy­dy­to­jais. 1923 m. Pur­to­kai­tė įsto­jo į Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­tą, ku­rį bai­gu­si še­še­rius me­tus dir­bo Kau­no au­sų, no­sies ir gerk­lės li­gų kli­ni­ko­je, kur tuo me­tu bu­vo gy­do­mi itin sun­kūs li­go­niai iš vi­sos Lie­tu­vos. Pra­šant Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jai, ji iš­vy­ko į Klai­pė­dą ir Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nė­je įkū­rė LOR li­gų sky­rių. Klai­pė­do­je gy­dy­to­ja Pur­to­kai­tė ne tik gy­dė li­go­nius li­go­ni­nė­je, bet ir vyk­da­vo pas pa­cien­tus į na­mus nuo­sa­vu „Opel-Ka­det“ au­to­mo­bi­liu. At­vy­ku­si į Tel­šius, Pur­to­kai­tė ati­da­ry­to­je nau­jo­je li­go­ni­nė­je įkū­rė LOR li­gų sky­rių. Bū­da­ma vie­nin­te­lė šios sri­ties spe­cia­lis­tė Že­mai­ti­jo­je, gy­dy­to­ja ne­gai­lė­jo jė­gų ir sky­riaus, ir vi­sos nau­jos li­go­ni­nės rei­ka­lams, o kad ga­lė­tų dar dau­giau pa­dė­ti li­go­niams, ji bu­vo įsi­ren­gu­si nuo­sa­vą LOR ka­bi­ne­tą Pre­zi­den­to A. Sme­to­nos gat­vė­je (da­bar – Res­pub­li­kos g.), kur priim­da­vo pa­cien­tus, itin sun­kiai ser­gan­čius – lan­kė na­muo­se.

De­ja, idi­liš­ką jau­nos Lie­tu­vos vals­ty­bės gy­ve­ni­mą nu­trau­kė Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras ir oku­pa­ci­jos: 1940 m. bir­že­lio 15 d. – sta­li­ni­nės So­vie­tų Są­jun­gos, o 1941 m. bir­že­lio 22 d. – hit­le­ri­nės Vo­kie­ti­jos, skau­džiai dau­žiu­sios žmo­nių gy­ve­ni­mus, sva­jo­nes ir vil­tis. 1941 m. bir­že­lio pa­bai­go­je Ona Pur­to­kai­tė, chi­rur­gas Leo­nar­das Ple­cha­vi­čius bu­vo pa­kvies­ti bū­ti eks­per­tais, at­ka­si­nė­jant Rai­niuo­se rau­do­no­sios ar­mi­jos žiau­riai nu­kan­kin­tų žmo­nių kū­nus…

O Mi­riam ir Mau­ša Aro­nas Bla­tai at­si­dū­rė Tel­šių ge­te prie Mas­čio eže­ro. Na­cių 1941 m. rug­sė­jo 1 d. įkur­ta­me ma­žy­čia­me ge­te trū­ko vis­ko: vie­tos, mais­to, dra­bu­žių, ku­ro, o Mi­riam Bla­tie­nė – nėš­čia. Sa­vo pir­ma­gi­mę, ją gel­bė­da­ma, Bla­tie­nė ati­da­vė at­si­da­vu­siai pa­dė­ti žmo­nėms že­mai­tei Sta­nis­la­vai Dau­si­nie­nei. Ne­ra­mios mo­ti­nos min­tys vis skri­do pas my­li­mą duk­re­lę… Kaip ten jos Li­ba? Kan­ki­no Bla­tie­nę ir bai­si ne­ži­nia: o kas gi lau­kia jų pa­čių ir į ka­ro nio­ko­ja­mą pa­sau­lį be­si­bel­džian­čios nau­jos gy­vy­bės? Kas ži­no, kaip bū­tų su­si­klos­tęs Bla­tų li­ki­mas, jei ne ,,kie­tas“ že­mai­tis Juo­zas Strau­pis, slap­ta iš­ve­žęs iš ge­to juos bei Bla­tie­nės mo­ti­ną Cha­ją To­de­sie­nę, taip pat gy­dy­to­ją Do­vy­dą Kap­la­ną, jo se­se­rį Ma­nę ir stu­den­tę me­di­kę Tau­bę Jan­ke­vi­čiū­tę ir pa­slė­pęs sa­vo na­muo­se – Šar­ne­lės kai­me, ne­to­li Že­mai­čių Kal­va­ri­jos, kur jau slė­pė­si gau­si Al­sė­džių žy­dų Fak­to­rių šei­ma. Iš­gel­bė­ti žy­dai slė­pė­si slėp­tu­vė­je po al­kie­riu­mi, o pa­vo­jui užė­jus bū­da­vo iš­ve­da­mi į bun­ke­rį po viš­ti­de. Bro­nis­la­va Strau­pie­nė, at­lei­du­si sam­dy­tą mer­gi­ną, pa­ti ėmė vir­ti val­gy­ti ir kep­ti duo­ną gau­siam be­si­slaps­tan­čių­jų bū­riui. Ten, Strau­pų ūky­je, 1942 m. žie­mą Bla­tie­nė ir pa­gim­dė Iz­rae­lą, nuo­sta­biai dai­lią mer­gy­tę. De­ja, nau­ja­gi­mės lai­ky­ti slėp­tu­vė­je bu­vo neį­ma­no­ma ir ta­da Juo­zas Strau­pis su­gal­vo­jo išei­tį – nu­neš­ti kū­di­kį dau­gia­vai­kių kai­my­nų Stul­pi­nų šei­mai, juo­lab kad ir Stul­pi­nie­nė ne­tru­kus tu­rė­jo gim­dy­ti. Vy­rai įdė­jo Iz­rae­lą į la­ga­mi­ną, iš­grę­žė ke­le­tą sky­lių, kad mer­gy­tė neuž­dus­tų, ir, nak­čia nu­ne­šę la­ga­mi­ną prie Stul­pi­nų du­rų, pa­bel­dę į du­ris, pa­si­slė­pę lau­kė, ką da­rys šei­mi­nin­kai. Ra­dę mer­gy­tę, Stul­pi­nai ją priė­mė kaip duk­rą, pa­krikš­ti­jo Ju­zės var­du ir au­gi­no kar­tu su sa­vo ne­tru­kus gi­mu­sia duk­re­le kaip dvy­nes iki ka­ro pa­bai­gos. Skau­dė­jo mo­ti­nai šir­dį, ne­te­kus Iz­rae­los, bet guo­dė ži­no­ji­mas, kad jos mer­gy­tė au­ga svei­ka ir my­li­ma. Ta­čiau ne­lai­mė vie­na ne­vaikš­to. Tel­šiuo­se, paaiš­kė­jus ma­žo­sios Li­bos tau­ty­bei, ji bu­vo areš­tuo­ta. Iš Mi­riam Bla­tie­nės pri­si­mi­ni­mų: ,,Ma­no duk­re­lė Li­ba, ku­rią Sta­nis­la­va Dau­si­nie­nė slė­pė Tel­šiuo­se, pa­te­ko į bė­dą. Kaž­kas įskun­dė, kad tai žy­dų vai­kas. Dau­si­nie­nės na­muo­se pa­da­rė kra­tą ir „suė­mė“ tre­jų me­tų vai­ką. Bet Sta­nis­la­va Dau­si­nie­nė ne­pa­li­ko sa­vo ma­žos glo­bo­ti­nės, o kar­tu su vai­ku nuė­jo į ka­lė­ji­mą.“ Tai su­ži­no­jęs Juo­zas Strau­pis nu­vy­ko pas Tel­šių vys­ku­pą Vin­cen­tą Bo­ri­se­vi­čių. Bend­ro­mis pa­stan­go­mis mer­gy­tė bu­vo iš­gel­bė­ta ir kar­tu su sa­vo glo­bė­ja ap­gy­ven­din­ta pas Tel­šių ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos pro­fe­so­rių Juo­zą Ma­čer­nį. 1946 m., so­vie­ti­niam sau­gu­mui suė­mus vys­ku­pą Vin­cen­tą Bo­ri­se­vi­čių, iš­gel­bė­ti gy­dy­to­jai raš­tu drą­siai pa­liu­di­jo so­vie­ti­nia­me teis­me: „Mes, že­miau pa­si­ra­šę gy­dy­to­jai: Bla­tas Mau­ša Aro­nas, Bla­tie­nė Mi­riam ir Kap­la­nas Do­vy­das, gy­ve­nan­tys Tel­šiuo­se, liu­di­ja­me: po to, kai Tel­šiuo­se bu­vo su­nai­kin­tas žy­dų ge­tas, Tel­šių vys­ku­pas Bo­ri­se­vi­čius pri­glau­dė ir slė­pė pa­bė­gu­sias žy­des mo­te­ris. Tel­šių vys­ku­pas Bo­ri­se­vi­čius rė­mė žy­dus, ku­rie slė­pė­si kai­muo­se ir pas kai ku­riuos Tel­šių ap­skri­ties pa­ra­pi­jų ku­ni­gus. Tel­šių vys­ku­pas Bo­ri­se­vi­čius 1944 m. lie­pos mėn. pa­dė­jo iš Tel­šių ka­lė­ji­mo iš­lais­vin­ti mū­sų (Bla­tų) ket­ve­rių me­tų duk­rą ir taip ją iš­gel­bė­jo nuo mir­ties.“

Ku­rį lai­ką sa­vo na­muo­se žy­dai­tę iš Klai­pė­dos slė­pė ir gy­dy­to­ja Ona Pur­to­kai­tė, sa­vo šei­mos taip ir ne­su­kū­ru­si, bet užau­gi­nu­si ir į moks­lus iš­lei­du­si net ke­tu­ris sve­ti­mus vai­kus, tarp jų – gy­dy­to­ją odon­to­lo­gę Ge­no­vai­tę Ze­le­ny­tę, ta­pu­sią jos bi­čiu­le ir il­ga­me­te slau­gy­to­ja. Pur­to­kai­tė ka­ro su­maiš­ty­je su­ge­bė­jo iš­sau­go­ti vi­są mo­der­nią li­go­ni­nės įran­gą, ku­ria so­viet­me­čiu dar il­gai gy­dė sa­vo pa­cien­tus. Ji nuo­lat kė­lė sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją – da­ly­va­vo moks­li­nė­se me­di­kų kon­fe­ren­ci­jo­se, se­kė pro­fe­si­nes nau­jie­nas li­te­ra­tū­ro­je. 1971 m. Onai Pur­to­kai­tei bu­vo su­teik­tas LTSR nu­si­pel­niu­sios gy­dy­to­jos var­das. 1973 m. dėl li­gos ji išė­jo į pen­si­ją, mi­rė 1979 m. ba­lan­džio 3 d.

O Mi­riam ir Mau­ša Aro­nas Bla­tai, pa­si­bai­gus Ant­ra­jam pa­sau­li­niam ka­rui, grį­žo į Tel­šius, dir­bo mies­to li­go­ni­nė­je, bu­vo ger­bia­mi ir my­li­mi Tel­šių gy­dy­to­jai. Ka­žin ar šian­dien jau­ni gy­dy­to­jai pa­jėg­tų įsi­vaiz­duo­ti su­dė­tin­giau­sią ope­ra­ci­ją, kai chi­rur­gui už nu­ga­ros sto­vi gink­luo­ti en­ka­ve­dis­tai, įsi­bro­vę į ste­ri­lią ope­ra­ci­nę su au­to­ma­tais, gru­būs pur­vi­ni be­raš­čiai ant­žmo­giai, gra­si­nan­tys mir­ti­mi chi­rur­gei, gelbs­tin­čiai su­žeis­to­jo gy­vy­bę?.. Po ka­ro gi­mė tre­čio­ji Mau­šos Aro­no ir Mi­riam Bla­tų duk­tė Aha­ro­nit. Jų duk­ros Li­ba ir Iz­rae­la, pa­bai­gu­sios mo­kyk­lą Tel­šiuo­se, stu­di­ja­vo Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, ta­po in­ži­nie­rė­mis. 1971 m. Iz­rae­la su sa­vo duk­ra Noe­mi, o 1972 m. – ir Li­ba iš­vy­ko į Iz­rae­lį. 1987 m. per­si­kė­lė gy­ven­ti į Iz­rae­lį ir Aha­ro­nit.

Gy­dy­to­jos Mi­riam To­de­sai­tė-Bla­tie­nė, Ona Pur­to­kai­tė – drą­sios mo­te­rys, lau­žiu­sios per am­žius nu­si­sto­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus, įsi­ver­žu­sios į vy­rų pa­sau­lį ir ja­me įsi­tvir­ti­nu­sios, ne­bi­jo­ju­sios ženg­ti to me­to mo­te­rims ne­ži­no­mu ke­liu, bū­ti pir­mo­sio­mis, pra­my­nu­sio­mis ke­lią ki­toms mo­te­rims, ir am­ži­nai li­ku­sios tel­šiš­kių at­min­ty­je ir is­to­ri­jo­je kaip pui­kios sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tės.