Daug metų kalbama apie moterų ir vyrų lygybę, ir šiandien, bent jau Lietuvoje, medžioklėje pamatyti moterį su šautuvu ant peties – jokia naujiena. Išvysti moterį žvejojančią – irgi. Vyriausybėje net šešios moterys – ministrės.
Senovėje vyrai medžiodavo ir žvejodavo, maistu aprūpindavo šeimas. Tačiau dėl genčių nesutarimų, įvairiausių karų sumažėdavo šeimų maitintojų vyrų skaičius, tad tuomet moterims tekdavo tapti medžiotojomis ir žvejėmis, kad ir pačios pramistų, ir vaikus užaugintų. O dar prisiminkime trėmimus į Sibirą: moterys, spiginant 40–50 laipsnių šalčiui, Lenos upėje tinklais gaudydavo žuvis.
Sakoma, kad medžioklė ir žvejyba yra vyrų genuose. Bet gal toks pasakymas jau tinka ir moterims? Teisybės dėlei reikia paminėti, jog šiandien moteris medžiotoja ir žveje dažniausiai tampa dėl noro ilgiau pabūti gamtoje, o gal ir tokiu būdu išsiskirti iš kitų dailiosios lyties atstovių.
Šiuo metu Lietuvoje, kaip teigė Moterų medžiotojų klubo prezidentė Ramutė Juknytė, yra apie 500 (gal net 600, tikslus skaičius nežinomas) medžiotojų moterų, o kiek jų žvejojančių – tikrai nesužinosi.
Netrukus – Tarptautinė moters diena. Laikraštyje visų moterų medžiotojų ir žvejų niekaip nepristatysi. Bet visas jas sveikinu Kovo 8-osios proga, o apie kai kurias paskaitykite šiame puslapyje.
Kuris medžiotojas ir žvejys nepažįsta Vidos?
Turbūt tokio bent jau Plungėje, ko gero, nėra, nes Vida Vengalienė dirba medžioklės ir žūklės prekių parduotuvėje „Pas Saulių“. Jai neišvengiamai su medžiotojais ir žvejais tenka bendrauti, neretai net patarti, koks medžioklės ar žūklės įrankis, jaukas geresnis. Be to, Vida medžioja jau aštuoniolika metų, yra „Medingėnų“ būrelio narė.
„Aš esu gamtos žmogus. Man patinka ne tik medžioti, bet ir žvejoti. Miškas, vanduo, juose esantys gyvūnai mane visada traukė. Esu kilusi iš kaimo, šalia esantis miškas buvo kelio galas.
Kas paskatino tapti medžiotoja? Šautuvas man nebuvo naujiena, nes dalyvaudavau šaudymo varžybose. Kartą vyras pasiūlė kartu važiuoti į medžioklę tykant. Patiko, sužavėjo buvimas gamtoje ir jau to greičiausiai neatsisakysiu niekada.
Buriasi moterų medžiotojų klubai. Pakviečia į įvairias medžiokles. Smagu pabūti tokiose medžioklėse, stengiuosi nenusileisti jaunesnėms medžiotojoms.
Pirmas šūvis buvo į kiškį, kurio taip ir nepavyko patiesti, per arti bėgo… Daug esu sumedžiojusi šernų, jau nesuskaičiuočiau, kiek. Vis nekyla ranka šauti į stirną – man per gražus gyvūnas. Tik porą stirninų sumedžiojau, tačiau be didelio noro.
Nesu paguldžiusi briedžio, elnio, nors tikrai galėjau. Kartą per medžioklę su varovais pagavo azartas – į mano pusę bėgo briedė su jaunikliu. Į jauniklį būčiau paleidusi šūvį, bet tai padarė arčiau buvęs medžiotojas. Supratau, jog medžioklės instinktas atsirado.
Šauniausia buvo, kai varovinėje medžioklėje vieną po kito patiesiau du šernus. Esu tą patį vakarą paguldžiusi keturis mangutus. Ne vieną sumedžiojau bebrą, lapę“, – apie medžioklę pasakojo Vida.
Bendruomenės vadovė, o dar ir medžiotoja
Kantautiškių tikrai nenustebino tai, kad prieš porą metų medžiotoja tapo bendruomenės vadovė Aušra Juškienė. Aktyvi, sumani, linkusi į kulinariją moteris iškart pritapo „Kontaučių“ medžiotojų klube. Kur nepritaps, nes jos pagaminti skanėstai, ypač vyrus traukiantis tortas iš keptos duonos su įvairiais papuošimais, iškart dingsta nuo stalo. Klubo vyrai ją išrinko finansininke, ir tuo itin džiaugiasi vadovas Mindaugas Preibys, nes Aušra sumani, puikiai tvarko finansinius reikalus, su tuo susijusius medžioklės dokumentus.
„Mintį tapti medžiotoja jau seniai puoselėjau. Aišku, prisidėjo ir tai, kad pirmiau medžiotoju tapo vyras Jonas. Dabar tik gailiuosi, kad to nepadariau anksčiau, dar jaunystėje, bet laiko jau nesugrąžinsi. Kitas paskatinimas buvo noras nenusileisti vyrui, noras parodyti, jog ir aš galiu būti gera medžiotoja.
Žinoma, medžioklėje gyvūnui atimama gyvybė. Tačiau aš nesu žoliavalgė ir čia nematau jokios problemos, man tai normalu. Esu kaimo žmogus, ūkininkė, auginame naminius gyvulius. Užaugo kokia kiaulė, kasiau jai užausį, o vieną dieną ji neišvengiamai baigia gyvenimą. Medžiotojas gali ir nepataikyti, o tam naminiam gyviui nėra pasirinkimo, nors ir kaip jis buvo mylėtas.
Prie laukinio gyvūno nėra tokio prisirišimo, tačiau į kokį raguotį neskubu kelti šautuvo. Nesu iš tų, kurie vos tapę medžiotoju jau trokšta patiesti briedį ar elnią. Man užtenka šernų.
Kol kas džiaugiuosi paguldžiusi keturis šernus ir usūrinį šunį. Į mangutą tiesiog privalėjau šauti, nes jis buvo niežuotas, o tokio gamtoje neturi būti, negali užkrėsti kitų.
Aš labiau mėgstu medžioklę tykant. Varovinė manęs nežavi. Kai tykai žvėries bokštelyje, jis pats ateina ir tada pamatai, nusprendi, ar jį galima sumedžioti, ar tegu lieka gamtoje. O medžioklėje su varovais, su šunimis žvėrys paprasčiausiai vejami į mirtį, juos šunys išvaiko iš savo gyvenamosios vietos.
Gamtoje esu patyrusi ir nuotykių. Ne medžioklėje, o eidama prie laukuose besiganančių savo gyvulių. Nėra ryto, kad nepamatyčiau kokio žvėries. Viena šernė su aštuoniais vaikais ateidavo prie pat, net vardą daviau – Jadzė. Kartą į kanalą įkrito šerniukas ir žviegia, tai ūždama šernė artinasi, gelbės savo vaiką, nors ne aš kalta. Ne juokais išsigandau. Viena laimė, kad turėjau drąsią, galingą karvę, kuri atstatė ragus ir nuvijo šernę.
Įvairiausių įdomybių gamtoje prisižiūriu. Zuikiai irgi prie pat sukinėjasi. Kartą atskrido vanagas ir norėjo sučiupti zuikutį, tai jo mama apsivertė ant nugaros ir kojomis ėmė plakti vanago pilvą. Tas nuskrido.
Buvimas gamtoje labai žavi. Esu iš tų, kurie gali be baimės ir naktimis slampinėti miškais, o juk yra moterų, kurios net pelių bijo. Tad kaip jos gali būti medžiotojomis?“ – apie savo pomėgį kalbėjo A. Juškienė.
Danutei žvejyba svarbiau už prekybą
Bet kokį pomėgį turintysis patikins, jog jam tai, ko gero, svarbiau už darbą. Plungės turguje prekiaujanti Danutė Gerybienė, jei nereikėtų užsidirbti pragyvenimui, tik žvejotų.
„Susidomėjimas atėjo dar iš tėvo, kuris vertėsi medžiokle ir žvejyba, o kai gyvenimo kelias suvedė su Vladu, kuris prisiekęs žvejys, tai susigundžiau rimčiau ir aš tuo užsiimti. Jau keliasdešimt metų gana dažnai išsiruošiame į žūklę. Dažniausiai žvejojame Platelių ežere, Nemune, Kuršių mariose. Būna, kad vykstame gaudyti lynų Paukštakių ar Žemaičių Kalvarijos tvenkiniuose.
Neretai žvejojame kelis kartus per savaitę. Taigi vasarą spoksome į plūdes, o žiemą – į dugninės meškerės sargelį. Kartu visada yra mūsų numylėtas šunelis Rokis, kuris ramiai tupi valtyje ir mums netrukdo. Vežamės jį į žūklę Nemune. Rokis yra drauge buvęs ir mariose.
Mano didžiausia sugauta žuvis – per 6 kilogramus svėrusi lydeka. Su dugninėmis meškerėmis gaudome lynus. Žvejojame ne iš valties, o nuo kranto. Numatytoje žūklės vietoje vis pamaitiname. Lynas – jautri žuvis ir irklais nepliauškėsi. Didžiausias svėrė bemaž 3 kilogramus.
Mano tėviškė – vienkiemis Šilalės rajone. Ten tvenkiniai, buvęs žuvininkystės ūkis, kuris dabar yra mano pusbrolio. Jis mums visada leidžia žvejoti. Šiaip tai tėviškė traukia, susitinkame su giminaičiais“, – pasakojo Danutė.
