Motiejus Valančius (1801–1875) – viena ryškiausių XIX a. asmenybių, kurio idėjos, darbai klojo pamatus tautos demokratiniam judėjimui. Didysis Žemaičių vyskupas, rašytojas, blaivybės Apaštalas, knygnešys, švietėjas, istorikas, politikas – tiek skambių pareigybių ir epitetų tilpo vienoje racionalią valstietišką prigimtį išsaugojusioje mokslo pasaulio figūroje.
Siekis – mokslinti tautą
M. Valančiaus praskintas kelias lietuviškam žodžiui – sukurta ištisa slapta knygų spausdinimo sistema, leidusi lyg upei iš Rytprūsių į Lietuvą tekėti lietuviškoms knygoms. Tai buvo didžiulė atsvara plačiame lietuvių kalbos rusinimo lauke. Tik dėl knygnešių atsidavimo lietuvybės sėkla suvešėjo. Nuo 1864 m. iki 1900 m. išspausdinta ir į Lietuvą pergabenta 3,7 mln. įvairių leidinių.
Švietėjas neapsiribojo vien knygnešių veiklos organizavimu. Tapęs Varnių kunigų seminarijos rektoriumi (1845), o vėliau ir Žemaičių vyskupu (1850), dėjo daug pastangų, kad žmonės savo gyvenimą kreiptų šviesos link. Ganytojo priedermes jis suvokė gerokai platesne prasme nei laikytis brevijoriaus, kviesti maldai tikinčiuosius ar užsiimti tik bažnyčių statyba (nors M. Valančiui vyskupaujant, tikintiesiems pastatytos 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių). Jo siekis – nuolatinis tautos mokslinimas. 1850 m. pavasarį pradėjo didelį šviečiamąjį darbą, steigė parapines mokyklas. Šiai užduočiai atlikti aplink save jis subūrė aktyvų rašančių kunigų ratą, pasitelkė intelektualus, išrūpindamas jiems valstybines ar bažnytines tarnybas. Tai nebuvo taip paprasta: Žemaičių vyskupui dažnai teko pasitelkti diplomatinius gebėjimus, kad į savo pusę palenktų įtakingus valdžios atstovus, Bažnyčios hierarchus. Užsibrėžtas tikslas, kad Žemaitijos žmonės taptų raštingi, turėjo būti pasiektas.
Kūrybos palikimas –
lietuviškai
M. Valančius 1847 m., dar būdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, parašė dviejų tomų istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (išleistas 1848 m.). Išnašose jis pažymi, kad pasinaudojęs 42 leidinių šaltiniais. Knyga apima didelį 1413–1841 metų laikotarpį. Kokiais įvairiais etnografiniais aspektais rinkta ir iki smulkmenų panaudota medžiaga, galima įsitikinti paskaičius skiltį „Papročiai žemaičių“. Apibūdindamas skirtingų regionų moterų apdarą, autorius pastebėjo Rietavo mergaičių gebėjimą gražiai austi. Šiuos nuopelnus jis priskyrė kunigaikščiui Irenėjui Oginskiui, nes būtent kunigaikštis sugebėjo jas paraginti.
Rašydamas istorinį veikalą lietuvių kalba, M. Valančius įrodė, kad ji puikiausiai tinka ir mokslinei kalbai. Žemaičių dailės muziejaus rinkiniuose saugoma šio leidinio pirmoji dalis. Knyga greičiausiai priklausė kunigui tremtiniui Petrui Janušaičiui. Joje yra kunigo P. Janušaičio (Tėvo Aloyzo) (1901–1974) autografas. Pranciškonas P. Janušaitis – šviesuolis, aktyviai dalyvavęs ateitininkų, pavasarininkų veikloje, Kretingos vaikų Angelo Sargo draugijos vadas, Kretingos senelių prieglaudos vedėjas, laikraščio „Šv. Pranciškaus varpelis“ redaktorius.
M. Valančiaus kūrybinis palikimas byloja apie šios asmenybės erudiciją, rašytojo talentą ir, žinoma, išryškina jo begalinį darbštumą. Lietuvai jis paliko žemaičių kalba parašytų apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio leidinių. Gyvendamas Kaune, lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu parašė labiausiai skaitomus veikalus: „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“ ir „Pasakojimus Antano tretininko“. Taip vėlyvaisiais savo gyvenimo metais atsidavė plunksnos menui ir įžengė į grožinės literatūros erdves.
Žymiausias M. Valančiaus kūrinys „Palangos Juzė“ (1869) kalbos sodrumu, vaizdingais žemaičių ir aukštaičių papročių aprašymais yra puikus beletristinės literatūros pavyzdys. Apysaką galima laikyti įtaigiu, įtraukiančiu Lietuvos geografijos ir kultūros vadovėliu.
Tiltas į tautinį išsivadavimą
Žemaičių vyskupas ne vien švietimo reikalais rūpinosi. Žmones jis mylėjo ir saugojo kaip savo vaikus – dažnai į juos kreipdavosi „mano vaikeliai“. Jo atsidavimas blaivinti tautą, traukti ją iš caro valdininkų primesto alkoholizmo liūno buvo ne kas kita, kaip tvirtas atsakas jų skriaudėjams. 1858 m. vienoje iš kelionių į Kupiškį metu vyskupas paragino žmones užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusiųjų negerti. Prieš girtavimą M. Valančius kovojo įvairiausiais būdais: raginimu, laiškais, padarytais blaivybės medalikėliais su užrašu vienoje pusėje „Per Tava užtarima iszturėsima iki gala“, kitoje – „Atminimas ivedima blaivistes“. Netrukus brolijos peraugo į Didįjį blaivybės sąjūdį. Šis judėjimas padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti.
Aktyvi visuomeninė vyskupo veikla sulaukė didžiulės neigiamos valdžios reakcijos. Sudarytos komisijos dvasininko veiklai tirti surasdavo aibę jo „nusikaltimų“: blaivybės brolijų steigimas, žemaičių kalba laikomos gegužinės pamaldos, ryšiai su Tretininkų draugija ir pan. Jis tapo pavojingiausiu asmeniu vyriausybei. Siūlyta Valančių atstatydinti. 1864 m. Žemaičių vyskupystės centras perkeltas į Kauną. Atplėštas nuo savo šaknų – Žemaitijos, vyskupas M. Valančius nepalūžo: atkėlimo rezultatas – Kauno gubernija tapo raštingiausiu Rusijos imperijos kraštu.
Vis dėlto kritikai vyskupo nepaliko ramybėje net po mirties: praėjus beveik trisdešimčiai metų, Amerikoje pasirodė buvusio kunigo, bendražygio, bet vėliau laisvamanystės keliu pasukusio V. Dembskio knygelė „Ar vyskupas Valančius (Volončauskas) nebuvo viliūgu lietuvystės?“ (1901), kurioje vyskupo veikla nušviečiama gana prieštaringai.
Žiūrint iš laiko perspektyvos, net tokiose kritinėse apžvalgose nesumenksta M. Valančiaus įnašas į lietuvybę, nacionalinės kultūros formavimą, o tai ir nutiesė tiltą į tautinį išsivadavimo judėjimą. Bebaimės asmenybės pažadinta tauta kilo, sąmonėjo ir jau pati drąsiai kelią skynėsi link 1918 metų nepriklausomos Lietuvos.
Nuopelnai nepamiršti
M. Valančiaus nuopelnai Lietuvai neliko pamiršti. Jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, sukurti filmai, pastatyti paminklai. Džiugus sutapimas, jog buvusiuose kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose tarpukariu atidaryta mokykla pavadinta Vyskupo Valančiaus žemės ūkio mokykla.
Žemaičių dailės muziejuje saugomos dvi nuotraukos, kuriose užfiksuotos iškilmės ir atiduodama pagarba Žemaičių vyskupui M. Valančiui prie jam skirto paminklo Varniuose. Dvasininko biustą 1925 metais sukūrė skulptorius Antanas Aleksandravičius. Paminklo statybai buvo renkamos lėšos, kurias dosniai aukojo Kaune gyvenantys žemaičiai, neliko nuošalyje Amerikos lietuviai, aukojo pats Lietuvos prezidentas A. Smetona ir J. E. Telšių vyskupas J. Staugaitis.
Praėjus 50 metų po vyskupo mirties, 1927 m. paminklas buvo pastatytas ir pašventintas. Deja, 1951 m. vietiniai komunistai slapta naktį jį nugriovė. Manyta, kad M. Valančiaus biustas dingo amžiams. Bet atsitiko taip, kad Sąjūdžio banga tarsi vėl iškėlė Didžiojo Ganytojo biustą iš tamsos ir grąžino žmonėms. Ilgai slėptas ir saugotas po A. Norkaus namo prieangio grindimis, 1988 m. jis surastas ir perkeltas į Varnių katedrą.
Muziejuje saugoma E. Ravickienės dovanota nuotrauka, kurioje nufotografuotas rastas M. Valančiaus biustas Varnių katedroje 1988 m.
Paminklui atstatyti rinktos lėšos. 1990 m. liepos 28 d. vyko paminklo šventinimo iškilmės, kuriose dalyvavo Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys, Telšių vyskupas ir Klaipėdos apaštalinis administratorius Antanas Vaičius. Susirinko daugybė žmonių pagerbti tautai tiek daug šviesos atnešusio Žemaičių vyskupo atminimą.
Iškilus, tėviškos globos kupinas Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išliko ir rašydamas paskutinį testamentinį laišką: „Norėčiau ir po smerčio būti jums naudingu ir būsiu, jei, skaitydami tą raštą, užlaikysite perspėjimus tame padėtus.“
