Motociklais „susirgęs“ dar paauglystėje

Orams šylant į gatves išvažiuoja motociklai. Savo plieno žirgus naujam sezonui jau ruošia ir Rietavo baikeriai. Pasak neoficialaus jų lyderio Mindaugo Lukošiaus, miestelyje yra trys dešimtys, o gal ir daugiau vyrų, turinčių galingus šiuolaikiškus motociklus. Ieškantys greičio ir adrenalino vairuoja „britvas“, patogumo ir komforto – klasikinius arba „čioperius“, tačiau visus juos vienija viena diagnozė – meilė motociklams.

Pirmasis motociklas – „Jawa“
Pirmieji baikeriai šalyje atsirado maždaug prieš tris dešimtmečius, o motociklizmo pradžia laikomi 1926 metai, kai Lietuvoje buvo registruotas pirmasis motociklas. Galima spėti, kad nuo tada apie šią riaumojančią dviratę transporto priemonę svajoja dažnas berniukas ir jaunuolis. Metams bėgant, motociklų radosi vis daugiau ir vis modernesnių – sovietinių laikų jaunimo numylėtoji „Jawa“ šiuolaikiniams motociklininkams jau lyg muziejinis eksponatas.
„Nei patogumu, nei dizainu negalima lyginti „Jawos“ su dabartiniais motociklais, tai tarsi laidinį telefoną lygintume su išmaniuoju telefonu, kur viskas viename: ir komfortas, ir išvaizda“, – sako M. Lukošius, kurio pirmasis motociklas taip pat buvo „Jawa“.
M. Lukošius su žmona Sigrida – rietaviškiai. Pora augina du vaikus – dukrą Beatą ir sūnų Beną. Save baikeriu mėgėju vadinantis trisdešimt aštuonerių vyras prisimena, kad motociklais „susirgo“ dar paauglystėje. Ir ne tik jis – visi jo vaikystės draugai Varniuose anuomet turėjo vieną vienintelį norą – vairuoti motociklą. „Mano draugo senolis turėjo seną „Dnepr“ su lopšiu. Kartą, sulaukę kol jis užmigs, susiruošėme slaptai pasivažinėti. Išsivarėme motociklą tyliai iš kiemo, nustūmėme kuo toliau nuo namų, ir tik tada užvedėme variklį. Sulipome ant jo gal aštuoniese, nuvažiavome prie ežero, pasivažinėjome ir atgal. Prie vairo sėdome peiliui – taip visiems norėjosi pavairuoti. Laimei, viskas baigėsi gerai. Mūsų nuotykis taip ir liko neišaiškintas“, – smagiais prisiminimais dalijosi Mindaugas.
Savo pirmąjį motociklą Mindaugas nusipirko dar tada, kai net neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Ilgai jį tvarkė, gražino draugų padedamas. Kai, sulaukęs šešiolikos, išsilaikė vairuotojo teises, liko tik sėsti ant plieno žirgelio ir – pirmyn… Mamai nepatiko toks sūnaus užsidegimas, bijojo dėl jo saugumo, tuo labiau, kad ir nedidelių avarijų neišvengta.
Yra žmonių, kurie iš savo klaidų nesimoko, o M. Lukošius teigia, kad po kiekvieno tokio įvykio stengėsi būti atsargesnis. Tačiau traumų baimė niekada nenustelbė pomėgio važinėti motociklu.
Žmona vyro pomėgį palaiko
„Laikui bėgant atsirado modernių užsienietiškų motociklų. Būdavo išgirdęs tokį pravažiuojant, lėkdavau su mašina iš paskos, kad galėčiau pasigėrėti reginiu“, – prisimena vyras. Todėl nenuostabu, kad jo garaže ir vėl sublizgėjo motociklas. Šiuolaikišką, galingą „čioperį“ įsigijo beveik prieš dešimt metų. Paragintas žmonos Sigridos, vyras nepagailėjo pinigų ir nusipirko visus savo lūkesčius atitinkantį „Honda VTX“. „Kelioniniai motociklai – tai garsiau riaumojantys, tačiau labai komfortiški, patogūs ir išvaizdūs. Mėgstu nublizginęs nikelį sudalyvauti sezono atidarymuose, paraduose. Daugiausia tuose, kurie vyksta Žemaitijoje. Kaip sakiau, esu tik baikeris mėgėjas – hobiui skiriu tiek laiko, kiek galiu.
Absoliutiems fanams baikerizmas tampa vos ne gyvenimo būdu. Jie pomėgiui skiria daug daugiau – važinėja po renginius ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje. Turiu daug pažįstamų, kurie motociklais keliauja po Norvegiją, Švediją, kitas šalis. Man užtenka ir Lietuvos, nes ilgesnes keliones jau reikėtų derinti su darbu ir su šeima.
Kai kuriems iš mūsų reikia greičio ir adrenalino, o man didžiausias malonumas, kad galiu ne tik važiuoti, bet ir mėgautis vaizdais. Save priskiriu prie tų, kurie vairuoja saugiai, nekeldami pavojaus nei sau, nei kitiems eismo dalyviams. Tad visuomenėje susiformavusio baikerio-alaus mėgėjo įvaizdžio neatitinku. Viskam savas laikas. Važiavimas motociklu – padidintos rizikos hobis, tad atsipalaiduoti – nevalia“, – apie didžiausią savo aistrą pasakojo Mindaugas.
Į kelią su – Rietavo baikeriais
Rietave oficialaus motociklininkų klubo nėra, tačiau M. Lukošius yra sukūręs Rietavo baikerių paskyrą feisbuke. Pomėgio suvienyti vyrai bendrauja ne tik virtualioje erdvėje: prasidėjus sezonui, kartą per savaitę jie susitinka ir aptaria, ką galėtų nuveikti visi kartu, sukuria maršrutą ir savaitgaliais būriu išvažiuoja pasižvalgyti po Žemaitiją. Pasak vyro, rietaviškiai turi įvairių motociklų: ir „britvų“, ir klasikinių, ir „čioperių“. Į kelią leidžiasi nedidelėmis grupėmis – po 10–15 žmonių. Išvažiuoja sutarę, kad gerbs ne tik vieni kitus, bet ir kitus eismo dalyvius.
„Britvas“ vairuojantys vyrai automagistralėje važiuoja greičiau – jiems reikia greičio, adrenalino, bet vėliau sustoja, palaukia mūsų, ir vėl visi keliaujame kartu. Buvo laikas, kai kelyje susitikę „britvininkai“ ir „čioperių“ vairuotojai nesisveikindavo. Dabar situacija kitokia, kažkaip išsitenkame kelyje. Keičiasi ir kitų eismo dalyvių požiūris į baikerius, – kai kelyje elgiesi drausmingai, nesukeli kitiems vairuotojams pavojingų situacijų, tai ir piktų žmonių nesutinki“, – pasakojo M. Lukošius.
„Ne iš mandrumo, ne iš kvailumo…“
Jau daug metų vairuojantis baikeris didesnių traumų nepatyrė. Tačiau mėgstančiai su juo kartu važiuoti žmonai Sigridai kartą teko pajausti motociklo svorį. Kaip pasakojo Mindaugas, nelaimė įvyko vos nusipirkus „čioperį“, kai jiedu dalyvavo baikerių sezono atidaryme Klaipėdoje: „Nežinau, kas ten įvyko: ne iš mandrumo, ne iš kvailumo – tiesiog pasitaikė žvyro po ratais, slystelėjom ir apvirtom. Žmona pakišo koją po motociklu ir… Geriau tokių įvykių nebūtų. Bet trauma Sigridos neišgąsdino, net ir su sugipsuota koja važiavo.“
Tai jau savaime nuotykis
M. Lukošius turi ir dar vieną pomėgį – žvejybą. Žvejoja aplink esančiose upėse, tvenkiniuose, ežeruose. Bet, kaip pats atvirauja, labai nemėgsta šalčio, tad meškeres ima, kai šilta.
Sakoma, kad žvejai gali pasakoti ir pasakoti jiems nutikusias istorijas. O kaip motociklininkai?
Kiek pagalvojęs, baikeris mintimis sugrįžo į jaunystės metus: „Turėjau tokį įprotį važinėti pustuščiu kuro baku. Kartą, aplankę uošvius Tveruose, su žmona važiavome atgal į Varnius, ir pakeliui baigėsi benzinas. Teko tada motociklą kelis kilometrus ne tik man, bet ir Sigridai stumti. Po to nuotykio sulaukiau griežto ultimatumo: arba prisipili pilną baką ir važinėji normaliai, arba iš viso nevažinėji. Taip išmokau degalais pasirūpinti prieš išvažiuodamas į kelią.“
Atsisveikindami pašnekovui palinkėjome saugaus sezono ir įdomių nuotykių, nes, kaip jis pats sakė, važiavimas motociklu – tai jau savaime nuotykis: niekada negali žinoti, kas tavęs laukia kelyje.