Minėdami mūsų bažnyčios jubiliejų, paprašėme ir mažųjų plungiškių pasidalinti mintimis, ką jiems reiškia gimtajame mieste stovinti bažnyčia. Keletą vaikų pamąstymų spausdiname.
Ugnė, 10 metų:
„Plungės bažnyčia – pats gražiausias pastatas mieste. Ji viena didžiausių ir gražiausių Lietuvoje, savo plotu didesnė net už kai kurias Lietuvos katedras. Kai mane dar visai mažą močiutė nusivedė į bažnyčią, pakerėjo šventovės didingumas, tie skliautai, kokių niekur kitur daugiau nesu mačiusi. Žmonės, kurie stato bažnyčias, yra ypatingi. Man atrodo, kad ne bet koks žmogus galėtų statyti šventovę, nes tai juk Dievo namai“.
Mantas, 10 metų:
„Mūsų gražioji bažnyčia matoma iš toli. Kaip nematysi jos aukštų bokštų! Bažnyčia stovi beveik pačiame Plungės centre. Ji pastatyta jau labai seniai, prieš aštuoniasdešimt metų. Šią bažnyčią statė ir mano proprosenelis, kuris jau seniai miręs. Močiutė man sakė, kad jis dažnai pasakodavo savo šeimos nariams, kaip nešiojo plytas mūrininkams, laipiojo aukštais pastoliais. Daug jaunų vyrų savo noru ėjo padėti statytojams, nes visi labai norėjo turėti gražią bažnyčią. Aš irgi norėčiau statyti bažnyčią“.
Gerda, 9 metų:
„Mūsų bažnyčioje man labiausiai patinka skliautai. Ir kaip reikėjo juos padaryti! Kokie jie aukšti, gražūs, didingi. Labai gražus centriniame altoriuje esantis Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslas. Galiu į jį žiūrėti ir žiūrėti. Patinka, kai bažnyčioje groja vargonais. Niekur kitur tokios muzikos neišgirstum. Tik bažnyčioje galima patirti ypatingą ramybę, pajusti Dievo artumą ir gerumą. Gerai, kad mes turime bažnyčią“.
Ieva, 10 metų:
„Mano močiutė gyvena Vilniuje. Ten yra daug labai gražių bažnyčių. Bet kai ji pirmą kartą atvažiavo į Plungę (nes čia atvažiavo gyventi mano mama – jos dukra) ir atėjo į bažnyčią, suprato, kad pati gražiausia iš jos matytų bažnyčių yra Plungėje. Močiutė sako, kad mūsų bažnyčia labai didinga. Mes mėgstame kartu nueiti į šventovę vakarais ir pasimelsti prie Lurdo Marijos altoriaus. Bažnyčioje man močiutė parodė ir tiesiai į visus žiūrinčią Dievo apvaizdos akį. Dabar, kai tik įeinu į Dievo namus, pajaučiu, kaip ši akis mane stebi ir neleidžia blogai, nepagarbiai elgtis. Manau, kad bažnyčios yra labai reikalingos. Jose žmogus gali iš arti patirti Dievo meilę“.
Eimantas, 9 metų:
„Mes su mama žiūrėjome Plungės bažnyčios statybos nuotraukas, kurios eksponuojamos bažnyčioje. Šios nuotraukos man padarė didžiulį įspūdį. Iš jų net gali suprasti, kaip ilgai buvo statoma didingoji mūsų bažnyčia. Patys gražiausi nuotraukose, žinoma, yra žmonės. Juk žmogus, kuris stato bažnyčią, šviečia iš vidaus“.
Agnė, 10 metų:
„Aš gyvenu visai šalia mūsų bažnyčios. Kiekvieną rytą mus pažadina varpai. Jau aštuoniasdešimt metų jie kviečia plungiškius į nuostabaus grožio Dievo namus. Šioje bažnyčioje pakrikštijo mano prosenelius, senelius, tėvelius, pusbrolius ir pusseseres, ir mudvi su sesute. Čia mano tėveliai ir susituokė. Mes dažnai ateiname į šventovę pasimelsti, tyliai pasėdėti, padėkoti Dievui ar paprašyti kažko, kai būna sunku. Mėgstu žiūrėti į altorių paveikslus, į degančias žvakes. Kaip gerai, kad turime šią bažnyčią“.