Neseniai kaimo turizmo sodyboje „Pas tėvukus“ (Platelių sen.) į seminarą susirinko būrelis tautinio paveldo ekspertų, Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamento atstovų. Apžvelgtas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ veiklos „Amatų centrų kūrimas ir plėtra“ įgyvendinimas.
Renginyje dalyvavo ir Kaimo plėtros departamento direktorė Vilma Daugalienė. Tad jos paprašėme papasakoti apie Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą, jos finansavimą Europos Sąjungos lėšomis ir kas numatoma naujuoju Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programiniu laikotarpiu.
Pasak V. Daugalienės, dabar baigiama įgyvendinti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa, apžvelgiami rezultatai, bandoma kitoms veikloms perskirstyti pagal atskiras priemones neįsisavintas lėšas. Atsižvelgus į tai ir tam, kad maksimaliai būtų panaudotos visos mūsų šaliai skirtos Europos Sąjungos lėšos, kurios ateina į kaimo vietoves, pagal 2007–2013 m. finansavimo laikotarpio programą paskelbtas naujas šaukimas teikti paraiškas – „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.
Direktorė atkreipė dėmesį į tai, kad įgyvendinant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą parama buvo suteikta dvidešimčiai rajono savivaldybių tradicinių amatų centrams įkurti. Taip pat paminėjo, kad 13 tradicinių amatų centrų įkūrimo projektų sėkmingai baigti įgyvendinti, o likusieji projektus planuoja baigti 2015 m. pirmoje pusėje.
Kalbėdama apie 2014–2020 m. finansavimo laikotarpį, V. Daugalienė neslėpė, jog naujoji Lietuvos kaimo plėtros programa dar nėra patvirtinta. Jos projektas Europos Komisijai buvo išsiųstas birželio 4 dieną. Rugpjūčio pabaigoje Europos Komisija, atidžiai išnagrinėjusi dokumentus, pateikė pirmąsias oficialias pastabas, pagal kurias projektas toliau tobulinamas. Artimiausiu metu Žemės ūkio ministerija turi išsiųsti pakoreguotąjį variantą.
Tiesa, Europos Komisija dar nėra patvirtinusi nė vienos iš visų 28 Europos Sąjungos šalių Kaimo plėtros programų. Planuojama, kad iki šių metų pabaigos galbūt bus patvirtintos pirmosios (nuo 5 iki 8). Procesas gali užsitęsti iki kitų metų pabaigos. „Taigi Lietuva nėra atsilikusi šioje srityje. Mes esame tarp pirmaujančių ir turime vilties, jog kitų metų pavasarį programa bus patvirtinta“, – svarstė V. Daugalienė ir pabrėžė, kad Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programai skirta 6,8 milijardo eurų, o tai yra net 14 procentų mažiau, palyginti su praėjusiuoju laikotarpiu.
Nors programa dar nepatvirtinta, anot departamento vadovės, iš „naujojo finansinio voko“ planuojami pirmieji šaukimai. Nuo gruodžio 8 dienos iki metų pabaigos vyks šaukimas „Investicijoms į materialųjį turtą“, arba, kaip anksčiau vadinosi, „Žemės valdų modernizavimui“.
V. Daugalienė kalbėjo, jog lėšos bus nukreipiamos ten, kur ūkininkams ir žemės ūkio produkcijos gamintojams labiausiai reikia investicijų ir pagalbos, bet parama skiriama tik vienam sektoriui – sodininkystės, augalininkystės ir daržininkystės. Po Naujųjų metų prasidės kvietimai ir pagal kitas priemones. „Rengiame kvietimus kaip ir savo rizika, bet matome, kad galime tai daryti, nes esminių nesutarimų su Europos Sąjunga nėra“, – patikino Kaimo plėtros departamento vadovė.
Kaimo plėtros departamento direktorė akcentavo, kad Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programiniu laikotarpiu priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veiklos srities „Parama investicijoms į kaimo kultūros ir gamtos paveldą, kraštovaizdį“ lėšomis ketinama tęsti paramą jau įsikūrusiems tradiciniams amatų centrams. Tačiau ji nebus skiriama naujiems tokiems centrams steigti. „Manome, kad tiek, kiek jau įsteigta, yra pakankamai, todėl dabar juos reikia sustiprinti ir puoselėti toliau“, – kalbėjo departamento vadovė. Pasak jos, Žemės ūkio ministerija – valdančioji Kaimo plėtros programos institucija, vadinasi, atsakinga už teisingą lėšų skirstymą. „Norime užsitikrinti, kad tos investicijos, kurias planuojame esamiems tradicinių amatų centrams palaikyti, būtų tikslingos. Mūsų uždavinys – padaryti daugiau ir kokybiškiau. Tad kaip tas geras siuvėjas dar prieš kirpdami stengiamės viską gerai pamatuoti“, –
pabrėžė V. Daugalienė.
Kaip pasakojo vadovė, seminaras skirtas tam, kad tautinio paveldo ekspertai išsakytų savo nuomones ir pastabas, pagal kokius principus tradicinių amatų centrai būtų teisingai, skaidriai ir protingai remiami.
Kaimo plėtros departamento Tautinio paveldo ir mokymo skyriaus vedėja Regina Voverytė-Šimkienė susirinkusiems ekspertams priminė, kad veiklos „Tradicinių amatų centrų kūrimas ir plėtra“ pagrindinis tikslas – išsaugoti kultūros paveldą įkuriant ir plėtojant tradicinius amatų centrus. Taip pat užsibrėžta atnaujinti ir išsaugoti istorinę, etninės kultūros, architektūrinę vertę turinčius paveldo objektus ir kraštovaizdžio komponentus, puoselėti tradicinių amatų technologijas.
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programą 2010-aisiais parama skirta penkiems tradicinių amatų centrams kurti, po metų – dar vienuolikos savivaldybių administracijos pateikė paraiškas dėl amatų centro kūrimo finansavimo. Tiesa, viena savivaldybė finansavimo vėliau atsisakė. 2012–2013 metais parama skirta dar penkiems amatų centrams steigti. R. Voverytė-Šimkienė, kaip ir V. Daugalienė, svarstė, jog, žvelgiant į Lietuvos kaimo plėtros 2014–2014 m. programos perspektyvas, skiriant paramą jau įkurtų tradicinių amatų centrų plėtrai reikėtų orientuotis į tai, kad pinigai tektų investicijoms į amatų technologinę įrangą, pastatų rekonstravimą, priemones ir medžiagas, reikalingas puoselėti ir išsaugoti tradicinius amatus, informacijos sklaidą ir pan.
Ekspertai aplankė ne vieną amatų centrą, tad seminare iš to, ką matė, ir „plaukė“ pasiūlymai, kaip tikslingiau paramą paskirstyti. Kalbėta, jog reikėtų atsižvelgti į tai, ar amatų centre sudarytos sąlygos amatininkams parodyti savo darbus ar net juos parduoti. Tautiškumas, istoriškumas taip pat turėtų būti įtrauktas į vertinimo kriterijus. Išsakyta ir mintis, kad pažengę amatų centrai savo patirtimi galėtų pasidalyti su naujokais. „Mokyti reikia ir savivaldybes, nes jei nebus palaikymo iš vietos valdžios, tradicinių amatų centrams bus sunku“, –
svarstė seminaro dalyviai.
Susitikime dar kalbėta apie augalų ir jų produktų, būdingų konkrečiai vietovei ar etnografiniam regionui, specifikacijų nustatymą (pagal papildytą tradicinių amatų klasifikacijos dalį „Žolininkystė“). Aptartos tautinio paveldo produktų, tradicinių amatų mokymo programų sertifikavimo ir tradicinių amatų meistrų atestavimo galimybės ir iššūkiai.
