Adventas – labai gražus bažnytinis laikotarpis, kuriuo mūsų širdyse vyrauja budėjimo ir tylaus džiaugsmo nuotaikos. Juk laukiame Išganytojo, kuris tikintiesiems ateina dovanoti gyvenimo, išvaduoti iš nuodėmės nelaisvės, atitolinančios žmogų nuo Dievo. Adventas – Kalėdų laukimo metas – turbūt labiausiai mus nukelia į vaikystę, sukeldamas daugybę prisiminimų, su kokiu džiaugsmu ir jauduliu laukdavai Kūčių vakaro, eglutės puošimo, Kalėdų nakties Šv. mišių, per kurias negalėdavai atitraukti akių nuo ėdžiose gulinčio Dieviškojo kūdikio.
Savo prisiminimais apie vaikystės adventą paprašėme pasidalinti keletą įvairaus amžiaus plungiškių.
Agota MIKALAUSKIENĖ (g. 1930 m.):
„Mano vaikystė prabėgo kaime, dideliame ūkyje. Tėveliai turėjo 30 hektarų žemės, todėl jau nuo mažens tekdavo padėti dirbti įvairius darbus, prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris. Tačiau vaikystė kartu buvo ir ypatingo džiaugsmo laikas. Kalėdų pradėdavome laukti jau nuo Šv. Andriejaus. Tamsūs, ilgi vakarai sutraukdavo į vieną trobą kaimynystėje gyvenančius ūkininkus ir jų atžalas. Vieną vakarą vakarodavome pas vienus, kitą – jau pas kitus. Visi – nuo seno iki vaiko – susirinkdavo vakaroti, savo atsineštus darbus nudirbti: verpti, austi, pančius vyti, vilnas kedenti, plunksnas plėšyti, nagines raukti. Mano dėdė, pamario žvejys, net iš Rusnės atvažiuodavo visai savaitei ir atsiveždavo tinklus nerti. Tas tinklų nėrimas būdavo mėgstamiausias mūsų, vaikų, užsiėmimas. Vyrai traukdavo apeigines dainas, moterys giedodavo, jaunimas žaisdavo įvairius žaidimus.
Labiausiai laukdavome „kalėdninkų“, kurie atvažiuodavo trimis arklių tempiamais vežimais. Pirmajame sėdėdavo kunigas, antrajame – vargonininkas, trečiajame – zakristijonas. Įėję į trobą, giedodavo „Dieve, garbinam“, pašventindavo namus, palaimindavo juose gyvenančiuosius, palikdavo kalėdaitį Kūčių vakarui, vaikus paklausinėdavo poterių, apdalindavo šventais paveikslėliais, saldainiais.
Neapsakomas džiaugsmas būdavo Bernelių mišios ankstų Kalėdų rytą, į kurias važiuodavome dviem arkliais pakinkytu vežimu į už 5 kilometrų buvusią Kulių bažnyčią: piemenėliai grodavo dūdelėmis, švilpynėmis, linksmindami gimusį kūdikėlį Jėzų. O kaip stengdavomės būti geri, nesipykti, nesibarti“.
Jonas ROČIUS (g. 1932 m.):
„Augau Panevėžio rajone, vienuolikos vaikų šeimoje, buvome tik du broliai ir devynios seserys. Į Žemaitiją atvedė meilė – vedžiau žemaitukę nuo Lieplaukės. Mūsų kraštuose labai populiarūs būdavo kalėdiniai turgūs – kermošiai, dar kitaip vadinami moterų saldaturgiais. Moterys visą rudenį jiems ruošdavosi. Kadangi turėjau daug seserų, jos prikepdavo vadinamųjų gaidžiukų, viščiukų, kiškučių, o mūsų, brolių, pareiga buvo tuos skanėstus turguje parduoti. Taip norėdavosi slapčia vieną kitą saldumyną į burną įsidėti, tačiau daryti nuodėmę Kalėdoms artėjant buvo baisiausia, ką tik galėjai įsivaizduoti.
Neužmirštami tie adventinio laiko rarotai – pirmos ankstyvosios mišios sekmadieniais. Pakeldavo mus 4 valandą ryto, kad visi, kibę į darbus, spėtume ir gyvulius apeiti, ir pasipuošti „iš viso kašto“, nes į bažnyčią išeiti tekdavo apie 6 valandą ir 10 kilometrų nueiti pėsčiomis. Jei, einant į rarotus, dangus būdavo raudonas, spėdavo būsiant neramius metus. Spėjimai spėjimais, tačiau jie su kaupu išsipildė 1948 metais. Tokio raudonumo dangaus nebuvome matę, o pavasarį ir mūsų šeimą, ir daugumą kaimynų, tąkart kartu ėjusių į rarotus, išvežė į tolimąjį Sibirą.
Ir dabar tikiu, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus neša namams laimę. Mano tėvelis dar ankstyvą rudenį į namus užklydusį ubagėlį užkviesdavo Kūčių vakarienės, visada parsivesdavo ir vieną ar keletą vienišų kaimynų. Eglutę puošdavome tik Kūčių dieną, apkabinėdavome ją saldainiais, raudonais laukiniais obuoliukais, uždegdavome pačių lietas žvakutes. Į Bernelių mišias kūdikėliui Jėzui nešdavome visus vaikiškus prašymus, susikaupusius per metus. Žinojome, kad tokią stebuklingą naktį viskas bus su kaupu išpildyta. Šiandien liūdna matant, kad anūkėliai nebeturi tokio tikėjimo“.
Antanina RIMKUTĖ (g. 1950 m.):
„Mano vaikystės advento laikotarpiai prabėgo sovietmečiu, kai viskas, kas susiję su tikėjimu, buvo draudžiama. Tačiau namuose juk jokie draudimai negalioja. Labiausiai prisimenu „rožes“ ir „lelijas“ ant užšalusių langų ir rogių kelią, kuriuo dvikinke brikele ankstų sekmadienio rytą smagiai leisdavomės į rarotus kitoje parapijoje. Mano tėvai buvo kaimo mokytojai, tad savo parapijos bažnyčią dėl šventos ramybės būdavome priversti aplenkti. Iki šiol ilgiuosi tų rarotų. Dar tamsu, spaudžia šaltukas, iš visų pusių pėsti ir važiuoti žmonės renkasi į jaukią medinę bažnytėlę, o grįždami namo kaip didžiausią brangenybę vežamės į baltą popierių įvyniotą „plotkelę“ su rūtos šakele šventai Kūčių vakarienei. Tas laukimas gimstančio Dievo Kūdikio, laukimas Kalėdų eglutės su ant šakelių kabančiais obuoliais ir saldainiais, kepamų mielinių pyragų kvapas, kuriuo persismelkę visi namai, eglišakiais iki baltumo šveičiamos grindys…“
AURELIJA (12 metų):
„Namuose advento nejaučiu. Tėveliai taip užsiėmę, kad apie kokius nors to laikotarpio papročius neturi laiko ir pagalvoti. Ir į bažnyčią jie nevaikšto. Advento laiką pajuntu pas prosenelę. Ji labai laikosi visų senųjų tradicijų ir labai nori jas mums perteikti. Prosenelė bando ir prie naujų advento tradicijų prisitaikyti. Kai pirmą kartą papasakojau jai apie advento vainiką, pasakė, kad čia ne mūsų tikėjimo simbolis, tačiau ją įtikinau, kad net bažnyčiose šis vainikas per adventą būna papuoštas, paaiškinau, ką reiškia keturios jo žvakės. Ir štai jau trečius metus mudvi pinsime šį vainiką ir padėsime jį garbingiausioje prosenelės namų vietoje – jos maldos kampelyje. Prosenelė penktadieniais pasninkauja, tačiau kokių skanių
pasninko patiekalų ji moka pagaminti! Aš savo šeimoje norėčiau išsaugoti kuo daugiau senųjų tradicijų, nes, kaip sako mano nuostabioji prosenelė, tai yra didžiausias lobis“.
