Ji – chemikė, jis – muzikas. Abu – pedagogai. Kiekvieną Rugsėjo 1-ąją jiedu traukia į savo mokyklas, susipažįsta su naujais arba sveikinasi su jau pažįstamais ir per vasarą pasiilgtais mokiniais, o paskui visus metus dirba panašų, bet kartu ir gana skirtingą darbą. Tai mokytojai Sigita ir Vidmantas Žilinskai, „Saulės“ gimnazijos chemikė ir Mykolo Oginskio meno mokyklos muzikas, ugdantis pasirinkusiuosius saksofono ar fleitos specialybę.
Į Sigitos ir Vidmanto namus užsukome likus kelioms dienoms iki Rugsėjo 1-osios, kuri kiekvienam pedagogui – ir šventė, ir naujų darbų pradžia. Juk ne be reikalo sakoma, kad mokytojai gyvena ne pagal įprastą, o pagal kiek kitokį kalendorių, kuriame pradžių pradžia – ne sausis, o būtent Rugsėjo 1-oji. Tai diena, kuri viską sustyguoja, nuo kurios viskas prasideda.
Žilinskai pripažino, kad Rugsėjo 1-osios jauduliukas po namus jau sklando. „Ypatingo nerimo ar įtampos nejaučiam – juk mokytojaujam jau ne vienerius metus. Bet jaudulio neišvengiam – ir laukiam, ir galvose mintys jau verda, darbai dėliojasi, ir besibaigiančių atostogų gaila“, – pasakojo Sigita.
Tiesa, šiųmetinis rugsėjis Žilinskų namus „kutena“ kiek kitokiais jausmais. Juose „kvepia“ išsiskyrimu – sparnus kelia ir namus palieka vienintelė Sigitos ir Vidmanto dukra Gabrielė, šiemet sėkmingai baigusi gimnaziją ir įstojusi į Vilniaus dailės akademiją. Anot tėvelių, keistas jausmas, kai vaikas suauga, kai reikia jį paleisti. Bet tikrai neliūdna – na, ko gi liūdėti, kai dukros svajonės pildosi. „Taip, namuose jos nebeturėsim. Grįš kaip svečias. Bet taip jau sutvarkyta, kad vaikai vieną dieną tėvus palieka“, –
kalbėjo Sigita ir Vidmantas.
Išleisdami studentę, Žilinskai patys prisimena tuos laikus, kai studijavo. Tada jiedu ir susipažino. Tiesa, Vidmantas jau dirbo Platelių meno mokykloje, o studentė Sigita per Kalėdas buvo grįžusi namo paatostogauti. „Tėtis tada man padovanojo bilietą į tradicinį kamerinį vakarą „Senuosius palydint“. Sako, nueik, atsikvėpk nuo mokslų, pasižmonėk. Kadangi tarp muzikantų buvo ir mano draugė, nutariau nueiti. Galvojau, susitiksiu su ja, gal ir su kitais draugais“, – jaunystės prisiminimais dalijosi moteris. Koncertas buvo puikus, o po jo – smagus pasisėdėjimas, kuriame, pakviesta draugės, dalyvavo ir Sigita. Na, o vienas iš kamerinio vakaro muzikantų buvo Vidmantas. Tada jam į akį ir krito studentė, būsimoji chemikė. „Po mėnesio, kai iš studijų vėl grįžau į Plungę, Vidmantas mane susirado. Jei ieškojo, matyt, tą vakarą kažką pajuto. Nuo tada mes kartu“, – pasakojo Sigita.
Pasidomėjus, ar chemikei ir muzikui lengva rasti bendrą kalbą, Žilinskai sakė, kad dėl to problemų nekyla. „Aš, nors esu chemikė, bet nuo vaikystės domėjausi menu, literatūra, muzika. Septynerius metus lankiau muzikos mokyklą, violončelės specialybę. Netgi turėjau planų tapti muzikante, bet kone paskutinę minutę persigalvojau ir įstojau į chemiją ir fiziką“, – pasakojo Sigita. „O man visada chemija patiko, porą metų netgi olimpiadose dalyvavau. Taigi turime daug bendro, tad susikalbėti mums nėra sudėtinga“, – juokavo Vidmantas.
Nors abu dirba pedagogais, jų darbas gana skirtingas. Ir dėl to, kad moko skirtingų dalykų, ir dėl to, kad vienas dirba bendrojo lavinimo mokykloje, kitas – papildomojo ugdymo įstaigoje. Be to, Sigitai kiekvieną pamoką tenka stoti prieš 30 moksleivių, o Vidmantas pamoką veda vienam. Kurio darbas sudėtingesnis ar atsakingesnis, sunku pasakyti. Ir tas, ir tas turi savų pranašumų, savų trūkumų ir savo „cinkelio“. Pedagoginių gabumų ir išmonės reikia ir norint suvaldyti, sudominti didelę auditoriją, ir dirbant su vaiku akis į akį, siekiant atskleisti jo talentą. „Kiekvienas vaikas yra asmenybė. Yra tokių, su kuriais lengva bendrauti, bet pasitaiko ir tokių, į kurių širdį kelią surasti ypač sudėtinga. Bet mokytojas tam ir yra mokytojas, kad su kiekvienu susikalbėtų“, – įsitikinęs Vidmantas.
„Mūsų darbo kokybė priklauso nuo daugybės faktorių. Ir nuo pačių pastangų, nuo vaiko, nuo tėvų požiūrio. Vieni atveda savo atžalą į mokyklą ir tarsi atsikrato atsakomybės, kiti, atvirkščiai, liguistai kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį. Geriausia, kai randamas aukso viduriukas, kai tėvai prižiūri mokinį, domisi jo veikla, bet palieka ir pačiam laisvės“, – kalbėjo jau devyniolika metų mokykloje dirbanti Sigita.
Kaip minėjome, Žilinskų dukra Gabrielė šiemet gavo brandos atestatą ir, išlaikiusi net septynis stojamuosius egzaminus, įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kurioje studijuos gaminio ir aplinkos dizainą. Pasak tėvų, jų mergaitei pavyko įstoti būtent ten, kur labiausiai norėjo. Ir jiedu tuo džiaugiasi. „Ji labai to siekė. Pabaigė meno mokyklą, pastaruosius dvejus metus kiekvieną šeštadienį važinėjo į Vilniaus dailės akademijos atvirą dailės, dizaino ir architektūros mokyklą. Tad džiugu, kad jos pastangos davė rezultatų“, – sakė tėvai. O iš kurio ji menininko gyslelę paveldėjo? „Mano senelis Sigitas Lukošius buvo tituluotas liaudies meistras, puikiai tapė. Tai gal mūsų Gabrielė į prosenelį bus atsigimusi“, – šypsodamasi kalbėjo studentės mama.
Šiandien – Rugsėjo 1-oji. Diena, kai priešrugsėjinį nerimą Žilinskų namuose pakeis spalvingi kardeliai, rožės, kitokios gėlės. Ir laukimas – į namus grįžtančios studentės dukrytės…
