Lapkričio 30-ąją pradėjome adventą, kartu ir naujuosius liturginius metus. Juos popiežius Pranciškus skyrė pašvęstajam gyvenimui.
Dievui pašvęstasis gyvenimas – tai gyvenimas krikščionių vyrų ir moterų, kurie stengiasi gyventi panašiai, kaip tai darė žemėje pats Jėzus Kristus. O Jis buvo skaistus, neturtingas ir klusnus. Pats Jėzus nuolat pasirenka ir pašaukia tuos, kuriuos nori, dovanodamas jiems galimybę būti visiškai atsidavusiems Jam. Šis ryšys praturtina ir papuošia Bažnyčią šventumu, tokiu kaip šv. Benedikto ir šv. Skolastikos, šv. Pranciškaus ir šv. Klaros, šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono… Pašvęstasis gyvenimas tęsia Jėzaus veikimą pasaulyje ir yra pranašiškas būsimojo gyvenimo liudijimas visiems tikintiesiems.
Vienuoliai, asketai, atsiskyrėliai, patarėjai, išminčiai, pasirinkę kitokį gyvenimą nei dauguma žmonių – nuošalias vietas, mažas celes tarp storo mūro sienų, iškeliavę į dykumas… Toks vienuolio paveikslas iškyla mūsų vaizduotėje iš senų istorijų, pasakų, romanų, kino filmų.
Kas yra vienuoliškas (Dievui pašvęstas) gyvenimas? Tai ryžtas sekti Kristų ir liudyti Dievui teikiamą pirmumą gyvenant vienuolinėje bendruomenėje. Yra įvairių vyrų ir moterų vienuolijų. Kiekviena jų turi Steigėjo Dievo duotą dovaną – charizmą ir ypatingą tikslą. Todėl vienuolinės bendruomenės skiriasi savo dvasingumu, gyvenimo stiliumi, misija – atliekamais darbais. Visi vienuoliai paskiria savo gyvenimą Dievo ir Bažnyčios tarnystei ir duoda neturto, skaistybės bei klusnumo įžadus. Skaistybės įžadu vienuoliai pasirenka nepadalyta širdimi mylėti Dievą ir liudyti Jo meilę žmonėms tarnaudami jiems. Todėl jie nesukuria šeimos. Neturto įžadu pasirenka paprastą ir kuklų gyvenimo būdą išgyvendami solidarumą su vargstančiaisiais, įsipareigoja dalytis dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis – gabumais, laiku, žiniomis – su savo bendruomenės nariais ir visais žmonėmis. Klusnumo įžadu vienuoliai siekia kaip Kristus paklusti Tėvui. Tai atidus klausymasis Dievo valios, kurią galime atpažinti bendruomenės broliuose ir seseryse, vyresniuosiuose, Bažnyčios mokyme, gyvenimo įvykiuose, o ypač – Dievo žodyje – Šventajame Rašte. Šie įžadai leidžia laisva ir džiugia širdimi atsiduoti Dievui ir broliams bei seserims Kristuje.
Vienuoliai gyvena bendruomenėse ir sudaro dvasinę šeimą. Svarbus jų laikas, praleistas kartu: meldžiantis, atliekant paprastus ūkio darbus, kartu sėdant prie stalo valgyti ar pasikalbėti apie dienos įvykius, pasidalyti patirtimi. Vienuoliai, kaip ir visi žmonės, ilsisi, skaito knygas, domisi pasaulio įvykiais, menu, kultūra, sportuoja, atostogauja.
Vaikystėje močiutė man ne kartą pasakojo labai gražią legendą, o gal tikrą istoriją apie pačiame Plungės pakraštyje, mažoje tylioje gatvelėje, gyvenusį vienuolį. Jis nebuvo atsiskyrėlis, o nuošalioje vietelėje apsigyveno todėl, kad vienuolynai po karo Lietuvoje buvo uždaryti. Kai jis išeidavo pasivaikščioti mūsų miestelio gatvėmis, iš visų Plungės pakraščių suskrisdavo maži paukšteliai ir dideli paukščiai – zylutės, varnėnai, žvirbliai, kovai, strazdai, kėkštai, balandžiai… Jie tūpdavo ant vienuolio rankų ir pečių, linksmai klegėdami būriais lydėdavo šventąjį žmogų po miestelį. Tada valdžia uždraudė jam vaikščioti. Bet paukščiai patys susirasdavo vienuolį – į jo lūšnelę pro atvirą langą priskrisdavo būriai sparnuočių. Ant lūšnelės slenksčio žaisdavo vaikai – jie jautėsi labai laimingi vienuolio ir paukščių draugijoje. Tada piktieji žmonės išvarė vienuolį iš miestelio ar išvežė į Sibirą. Ir miestelis ilgus metus liko tuščias ir liūdnas…
Ir pirmieji mano savarankiški skaitiniai, jau pramokus skaityti, buvo iš tėvų kapucinų prieškaryje leistų „Lurdo“ žurnalų. Močiutė, buvusi vienuolė tretininkė, jų, sukomplektuotų ir dailiai įrištų pagal leidimo metus, turėjo daug. Juose galėjai rasti daug įdomios informacijos ir dideliems, ir mažiems apie brolių kapucinų gyvenimą Lietuvoje ir Plungėje. Skaitydama apie juos įsivaizduodavau, kad tada, kai tėvai kapucinai čia gyveno, Plungėje buvo daugybė paukščių, o kiekvienas vienuolis su savimi nešiojosi po kažkokią paslaptį… Slapčia laukiau, kad šie gerieji broliai sugrįžtų į mūsų miestą.
Vyresnieji plungiškiai yra daug pasakoję apie Plungės Lurdo įtaką miestelio gyventojams, čia šeimininkaujant kapucinams. Ji buvusi kur kas didesnė nei parapijos Bažnyčios, nes prie Lurdo grotos vykdavo daug daugiau renginių. Ką reiškė nedidelio miestelio gyvenimui vien tik ligonių kongresai birželio 30–liepos 2 dienomis, į kuriuos iš visos Lietuvos kasmet suvažiuodavo po 3 000 žmonių. Tame pačiame žurnale esu mačiusi nuotraukų, kuriose įamžinti net su lovomis į kongresą atgabenti ligoniai.
Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940-aisiais, vienuolynai Lietuvoje buvo uždaryti, vienuoliai iš jų išvaryti, nemaža jų dalis įkalinti lageriuose, išvežti į Sibirą. Tačiau ir tuo metu turbūt kiekvienam iš mūsų teko pažinti pogrindinį vienuolį ar vienuolę, ruoštis pas juos Pirmajai Komunijai, klausti patarimo iškilus svarbiems klausimams.
Kartu su Atgimimu vienuoliai vėl sugrįžo į Lietuvą, atsikūrė buvę vienuolynai, įsikūrė naujų. Lygiai prieš 25 metus, 1989-ųjų lapkritį, į kaimyninę Kretingą sugrįžo broliai pranciškonai. Tai buvo pats pirmasis Lietuvoje atsikūręs vienuolynas. Iš čia atgimė Vilniaus bernardinų, Kauno Šv. Jurgio (kur šiandien gražiai darbuojasi mūsų visų mylimas kunigas brolis Saulius Paulius Bytautas) vienuolynai, vėliau atsirado Pakutuvėnų ir Kryžių kalno vienuolynai, o neseniai įsikūrė ir naujas pranciškonų vienuolynas kartu su onkologijos centru Klaipėdoje. Šiandien brolius pranciškonus puikiai pažįstame, važiuojame į jų organizuojamas rekolekcijas, stovyklas, kitus gražius dvasią pakylėjančius renginius.
Pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje atsikūrė su visa savo formų ir charizmų įvairove. Vadovaujantis 2014-ųjų metų „Katalikų žinyne“ (tai kasmetinis Visuotinės Katalikų Bažnyčios informacinis leidinys, kuriame pateikiama atnaujinta informacija apie visas Lietuvos vyskupijas, vienuolijas, katalikiškas organizacijas, centrus ir sąjūdžius, katalikiškas ugdymo įstaigas ir žiniasklaidą) pateikta informacija, šiuo metu Lietuvoje veikia tokios vyrų vienuolijos: Jėzaus draugija arba jėzuitai – SJ; Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų kongregacija – MIC; Dominikonų ordinas – OP; Šventojo Jono kongregacija; Šv. Jono Bosko saleziečiai – SDB; Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių ordinas – OFM; Šv. Pranciškaus mažesniųjų brolių kapucinų ordinas – OFM CAP; Mažesniųjų brolių konventualų (brolių pranciškonų) ordinas; Benediktinų ordinas – OSB.
Moterų vienuolijos – Angelų seserų kongregacija; Benedikto seserų vienuolija; Betliejaus ir Dangun Paimtosios Mergelės seserų ir Aušrinės Marijos vienuolynas; Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių seserų kongregacija; Dievo Apvaizdos seserų kongregacija; Dievo Apvaizdos mažųjų seserų kongregacija; Šv. Elžbietos seserų kongregacija; Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija – SJE; Ėmimo į Dangų seserų kongregacija (asumpcionistės); Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų kongregacija; Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių seserų nevieša kongregacija; Švč. Jėzaus Širdies pranciškonių misionierių kongregacija; Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas; Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacija; Mergelės ir kankinės šv. Kotrynos seserų kongregacija; Kauno seserų benediktinių kongregacija; Kristaus Karaliaus seserų kongregacija; Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija; Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų institutas – FMA (salezietės); Meilės misionierių seserų kongregacija (Motinos Teresės); Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos šv. Pranciškaus seserų kongregacija; Švč. Mergelės Marijos nuliūdusiųjų paguodos seserų kongregacija; Skaisčiausios Mergelės Marijos Širdies dukterų kongregacija; Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija; Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos vargdienių seserų kongregacija; Pamokslininkų ordino seserų vienuolija (klauzūruotos seserys dominikonės); Šv. Pranciškaus Asyžiečio trečiojo ordino regulos seserų vienuolija (bernardinės); Šv. Pranciškaus Dievo Apvaizdos seserų kongregacija; Šventosios Šeimos seserų kongregacija; Šventosios Šeimos misionierių seserų kongregacija, Skaistyklos vėlių gelbėjimo seserų kongregacija.
„Norėjau pasakyti jums vieną žodį, ir tas žodis yra Džiaugsmas. Ten, kur yra pašvęstųjų, ten visada pilna džiaugsmo!“ – tai žodžiai iš popiežiaus Pranciškaus mokymo „Aplinkraštyje pašvęstiesiems ir pašvęstosioms artėjant prie Pašvęstajam gyvenimui skirtų metų“.
Skelbdamas naujuosius liturginius metus Pašvęstojo gyvenimo metais, popiežius Pranciškus kviečia į išmintį, kuri būtų ženklas nuolankaus tvirtumo, pašvęstųjų sugebėjimo elgtis pagal Evangeliją, veikti ir daryti pasirinkimus pagal Evangeliją, nepaklystant įvairiose gyvenimo sferose, kalbėjimo būduose, santykiuose, išsaugant atsakomybės, mus jungiančių ryšių, mūsų ribotumo, begalinės gyvenimo apraiškų daugybės suvokimą. Misionieriška širdis, pasak Šventojo Tėvo, – tai širdis, kuri pažino Kristaus išganymo džiaugsmą ir juo dalijasi kaip paguoda, suvokdama žmogiškąjį ribotumą.
