Nuo 1985 metų rugsėjo 17–26 dienomis Europa mini Europos paveldo dienas. Nuo 1994-ųjų jos pradėtos minėti ir Lietuvoje. Šių renginių tikslas – geriau pažinti greta esantį kultūros paveldą, suvokti jo vertę, žadinti susidomėjimą juo, įsitraukti ir kitus įtraukti į jo išsaugojimo sąjūdį, išmokti jį tausoti ir išradingai naudoti. Europos paveldo dienų renginiai neaplenkia ir Plungės. Šiemet plungiškiai pakviesti ne tik dalyvauti konferencijoje, bet ir leistis į geolobių paiešką. Praėjusį šeštadienį norintiesiems pristatytas „geolobiavimo“ žaidimas, atskleistos nepažintos Plungės vietos. Prisimintas grafų Zubovų palikimas ir žemaičių kryždirbystės tradicijos.
Vienuolio statula
Apie nepažintąją Plungę susirinkusiesiems pasakojo Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyr. specialistas (paveldosaugininkas) Gintaras Ramonas. Vienas iš pirmųjų jo atradimų – vienuolio kapucino skulptūra senosiose miesto kapinėse. Kaip sakė G. Ramonas, nei kapas, nei paminklas nesusijęs su kapucinais. Visiems žinoma, kad šie vienuoliai pastatė dabartinę „Saulės“ gimnaziją. Pačiame jos viršuje buvo padaryta niša, o joje pastatyta vienuolio statula. Kai buvo atliekama mokyklos stogo rekonstrukcija, niša buvo panaikinta, o vienuolio statula nežinia kokiu būdu atsidūrė kapinėse.
Plungės kartuvės
Kitas objektas – Telšių gatvėje esanti koplytėlė. Pasak G. Ramono, koplytėlė įdomi tuo, kad toje vietoje buvo kartuvės, kuriose buvo kariami 1863 m. sukilimo dalyviai. „Telšių gatvėje, ties pilietės Pakalnienės namais, prie gatvės pastatyta koplytėlė. Aplink keletas didelių medžių. Senovėje čia stovėjęs didelis beržas su atsikišusia šaka. Baudžiavos laikais ant tos šakos kardavę žmones. Senieji žmonės ir dabar tą vietą tebevadina „karouniu vėita“…“ – G. Ramonas pacitavo tarpukariu L. Kumšlyčio parašytą tekstą. Dabar koplytėlė – mūrinė, o senoji vietą rado senosiose kapinėse.
Kalbėdamas apie kartuves vyr. specialistas užsiminė, jog jam pavyko aptikti įdomią žinutę apie Stoties gatvės sankryžą (dabar UAB „Litspringas“ teritorija – aut. past.). „1928 m. pradėjus imti žvyrą rasta daug žmonių kaulų. Kaukolės ir kiti kaulai gerai išsilaikę. Daugumos kaukolių dantys visi sveiki ir nenudilę. Vežusieji žvyrą kaimiečiai įtikinėję, kad tai turi būti jaunų vyrų kaulai, nes senų žmonių dantys negalėjo tokie sveiki būti. Pasiteiravus senesnių žmonių, vieni sakė, esą čia palaidoti švedų karuose užmuštieji, kiti – kad baudžiavos laikais prie Salantų vieškelio, kur šis vieškelis susiduria su mažu iš Plungės dvaro parko ateinančiu keliuku, buvusios kartuvės. Ir čia esą laidoti pakartieji baudžiauninkai“, – apie dar vienų galimų kartuvių vietą Plungėje pasakojo G. Ramonas. Anot jo, toje pačioje žinutėje užsimenama, jog kunigaikštis Oginskis toje vietoje buvo pastatęs gražų metalinį kryžių, tačiau jį nežinomi piktadariai sudaužė, net giliai įkastus akmenis išvertė. Spėjama, jog buvo ieškoma paslėptų lobių.
Kareivinės
Dar vienas įdomus atradimas arba, kaip sakė G. Ramonas, mįslė – Babrungo stadiono šlaitas. Vyr. specialisto teigimu, užsimenama, jog šioje vietoje stovėjo kareivinės. Oginskis norėjęs išlyginti visą lauką, ėmus kasti ten pradėjo atsidenginėti kaulai, aptiktas kardas. „Trobesys primena L raidę. Tuometinis dvaro kumetis Juozas Petrauskas, 76 metų amžiaus, tarnavęs Plungės dvare 60 metų, pasakojo girdėjęs iš tėvų, kad čia būta kareivinių. Prancūzmečio laikais čia buvo sustoję daug prancūzų, kurių daug išmirę. Pats tų kareivinių nebematęs, buvo tik griuvėsiai. Tas pats Petrauskas pasakojo, kad kunigaikštis Oginskis ariant kareivinių vietą radęs trobesio pamatus, daug titnaginių šautuvų ir kitokių ginklų liekanų. Norėdami užlyginti šiaurėj nuo kareivinių esančią duobę arkliniais šiūpeliais pradėję kasti ten pat esančią nedidelę kalvelę. Kasdami radę daug žmonių kaulų, batų su pentinais, kardų liekanų. Kaulai buvę taip sutrūniję, kad vos palietus subyrėdavo. Oginskis uždraudęs toliau šią vietą ardyti“, – skaitė specialistas. Jo manymu, tai dar viena neatrasta, nepažinta Plungės vieta, galinti ką nors slėpti.
Išlikęs ąžuolas
Dar viena vieta, kurią kiekvienas gali pamatyti, – senųjų kapinių tvoroje prie gatvės įmūrytas akmuo su įrašyta tvoros padarymo data – 1881 arba 1887 m.
Ko gero, nedaug plungiškių žino ir apie tai, kad ten, kur dabar stovi „Senukai“, buvo pastatyta pradžios mokykla. Minint Lietuvos nepriklausomybės 10-ąsias metines – 1928 m. – prie mokyklos buvo pasodintas ąžuolas. Mokykla sudegė, o ąžuolas stovi iki šiol.
Zubovų palikimas, kryždirbystės tradicijos
Plungės viešosios bibliotekos Informacijos, inovacijų ir mokymo centro vedėja, projekto „Grafų Zubovų istorinis, kultūrinis palikimas šiaurės vakarų Lietuvoje“ vadovė Virginija Liutikaitė pasakojo apie Zubovų palikimą Plungėje.
Anot pranešėjos, plungiškiai, o ir atvykstantys turistai, yra tarsi „paskendę“ Oginskių šlovėje ir kaip nustemba išgirdę, jog savo kultūrinį indėlį Plungėje yra palikę ir Zubovai.
V. Liutikaitė kalbėjo, jog ir šiandien retas plungiškis, praeidamas pro laikrodinę, Maloningosios Mergelės koplytėlę, varpinę ir Visų Šventųjų koplyčią susimąsto, kad tai šios didikų giminės palikimas. Beje, nors plika akimi ir nematoma, tačiau žinoma, jog ten, kur dabar yra M. Oginskio rūmų baliustrada, netoli buvo atkasti grafų Zubovų rūmų pamatai.
Pranešėja užsiminė ir apie Zubovų palikimą šiaurės vakarų Lietuvoje, pakvietė aplankyti beveik 400 km maršrutą. Neslėpė, jog visą jį įveikus tampa aišku, jog geriausiai išsilaikęs Zubovų kultūros palikimas – mūsų mieste.
Su Žemaitijos kryždirbystės tradicijomis supažindino Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė Aldona Kuprelytė. Ji ne tik parodė sukurtų ir atkurtų koplytėlių, koplytstulpių, stogastulpių nuotraukų, trumpai pristatė garsiausius Žemaitijos kryždirbystės meistrus, bet ir pademonstravo, kokios dalys sudaro šiuos unikalius statinius, pasitelkusi sumažintus liaudies meno kūrinių maketus. Pranešėjos teigimu, tai puiki edukacinė priemonė jaunajai kartai, kuriai senoji kryždirbystė – tolima.
Kaip ir minėta, plungiškiai buvo kviečiami ne tik pasiklausyti įdomių pasakojimų ir sužinoti dar daugiau apie miesto istoriją, bet ir dalyvauti „geolobiavimo“ varžybose, kuriose dar geriau pažino Plungės kultūros paveldą.
