Daugybę metų dirbau spaudoje, kūriau knygas apie medžioklę ir tik dabar susigriebiau, kad nesu rašęs apie tauriųjų žvėrių numestų ragų paieškas. Paklausinėjau medžiotojų, ir paaiškėjo, kad daugelis jų žiemos pabaigoje išsiruošia ieškoti ragų.
Nežinančiam skaitytojui pasakysiu, jog briedžiai, taurieji elniai ir stirninai kasmet numeta šias savo grožybes ir per kelis mėnesius atsiaugina naujas.
Pirmąjį septynšakį briedžio ragą radau pirmaisiais medžioklės metais (1973 m.), apžiūrinėdamas bebryną. Matyt, girių karalius vaišinosi drebulės žieve, nes ragą pamačiau prie pat galingo bebrų nuversto medžio, ir ne tik kaltadančių, bet ir kitų žvėrių nugraužto. Ieškojau antrojo, bet nesėkmingai.
Tuo metu Lietuvoje tikrai buvo daug briedžių, tad rasti to žvėries ragą nebuvo problema. Greitai supratau, jog nebūtinai po bebryną, aplink nugraužtas drebules vaikštinėti, geriau žingsniuoti po žiemkenčių lauką ir jį apžiūrinėti žiūronais. Pasirodo, ragai visada nukrenta atšakomis į viršų, o jų galai baltuoja ir žaliame žiemkenčių lauke iš tolo matosi. Ragus pasitaiko atrasti prie melioracijos kanalų, pamiškėse, rečiau – tankumynuose.
Ragų paieška susižavėjau. Per nemažai metų surinkau keliolika įvairiausio amžiaus briedžių tokių puošmenų. Be abejo, tikri ragų ieškotojai iš mano rezultatų pasijuoktų.
Paskui pas mus, į Plungės rajoną, regis, iš Žagarės buvo atvežti ir įveisti taurieji elniai. Gal po dešimties metų radau pirmą devyniašakį elnio ragą. Kitą beveik toje pačioje vietoje ir visai taip pat išsivysčiusį, tik su stambesnėmis atšakomis aptikau kitais metais.
Kokia iš to nauda? Gamtos trauka! Savo būsto papuošimas, medžiotojo kambario pagražinimas, net šuns voljerą esu išgražinęs rastais ragais, o kur dar suvenyrų gamyba. Suradęs neseniai numestą ragą, puikiai žinai, jog tas žvėris greičiausiai gyvas ir gal net tavo matomame miške gyvena. Tai didelis džiaugsmas, net nepamanai apie jo sumedžiojimą.
Bene įdomiausiai suradau puikų stirnino ragą. Medžiojau netoli Kulių, klubo „Ąžuolas“ plotuose. Atėjau į liniją. Apsižiūrėjau, per kurią vietą greičiausiai bėgs medžiojamas žvėris. Nuleidau akis žemyn – prie kojų guli puikiausias suaugusio stirnino ragas.
Žinau, kad tikrai yra ragų ieškotojų ir ne medžiotojų. Regis, Panevėžio miškų urėdijos Pašilių komerciniuose plotuose medžiojau. Užėjo kalba apie ragų paieškas. Vienas varovas papasakojo, kad rado aukso medalio vertės elnio ragą ir paskui net savaitę vaikščiojo sniege įspaustomis šio žvėries pėdomis ieškodamas antrojo. Ir… rado.
O kitas dėstė, kad kai elniai pradeda mesti ragus, juos net privilioja į vieną vietą. Tiesiog ant želmenų paberia pupų, kurias jie itin mėgsta. Elnių būrys susirenka prie pupų ir tarškina ragais. Tada ragų ieškotojas uždega petardą. Pasigirdus trinktelėjimui, elniai, daužydamiesi ragais, lekia į mišką. Žiūrėk, keli ragai ir nukrito. Ir taip vyras daro kasdien, kol elniai tampa beragiai.
Velniai žino, tai tiesa ar prasimanymas… Kaip bebūtų, mano klubo narys Artūras Tiškus, pupų pribėręs žvėrių šėrykloje, atvažiavęs rado du numestus ragus.
Ragų ieškojimu susižavi ir moterys. „Platelių“ būrelio nario Alberto Urbono žmona Irma, kai tik vyras tapo medžiotoju, tai ir vaikštinėja po Babrungėnų miškus. Jau keliolika ragų yra radusi. Dažniausiai vaikšto, kur matosi elnių pėdos, kur būna per rują nulaužyti krūmai, prie šių žvėrių takų. Nemažai ragų aptiko grybaudama.
Bene daugiausia apie ragų paieškas sužinojau pamedžiojęs pas akmeniškius. Naujojoje Akmenėje puikiame name gyvenančio Rimualdo Jurkevičiaus bene visi kambariai išpuošti rastais ragais. Įdomu tai, kad ne tiek apie šių žvėrių medžioklę jis kalba, kiek apie ragų paieškas.
„Kai randi tauraus žvėries numestą neeilinio dydžio ragą, tai į atmintį įsirašo ilgam, o gal ir visam gyvenimui. Greičiausiai todėl, kad jį nešiojo gražus, stiprus, neeilinio puikumo žvėris.
Aš šį mėnesį švęsiu savo 60-metį, bet gerai atsimenu 1976 metų kovo 28 dieną, kai suradau pirmąjį ragą. Prisimenu, kaip tą briedžio penkiašakį nešiausi namo, kaip merkiau į pelkę ir jis dar gražiau sublizgėjo.
Per 45-erius ragų paieškos metus buvo itin malonių radinių. Vienais metais suradau elnio ragą, po metų – jau stambesnį to paties žvėries ragą. Dar po metų, kaip įtariu, aptikau šio elnio aštuonšakę puošmeną. Tada dar radau kulkos perskrostą penkiašakį briedžio ragą. Būdavo, kad aptikdavau porelę elnio ragų, gulinčių šalia vienas kito.
Mano rasti patys gražiausi ragai yra su kaukolėmis. Kai surandu medalinius ragus su kaukole, nėra didesnio džiaugsmo, tačiau truputį liūdna – juk žvėris galėjo dar gyventi, bet ar neatsakingo medžiotojo šūvis, ar vilkai užbaigė jo gyvenimą.
Visai kas kita, kai šaltą, giedrą kovo mėnesio rytą pelkėse ant ledo, padengto plonu blizgančio sniego sluoksniu, pamatai brandaus elnio netoli vienas kito paliktus gražuolius ragus. Užplūsta didelis džiaugsmas: puikus radinys ir žvėris gyvas.
Man šių metų ragų rinkimo sezonas keistas. Jau vasario 9 dieną nuo žemės pakėliau ką tik numestą devyniašakį elnio ragą. Vasario 17 dieną – pavienį ir porelę to paties elnio ragų. Šiemet suradau 11 numestų ragų ir dar perspektyvaus jauno elnio ragus su kaukole.
Anksti šiais metais atidariau sezoną. O visi radiniai – jaunų elnių. Gal dėl to, kad nebuvo žiemos, nei šalčio, nei sniego.
Mano bendražygis Alvydas Garbenis šiemet surado 17 elnio ragų. Didžioji dalis – brandžių elnių. Pirmąją porelę nuo žemės pakėlė sausio 30 dieną. Medžioklės taisyklės elnių patinus leidžia medžioti iki vasario 1 dienos, o ragai kartais numetami anksčiau“, – pasakojo R. Jurkevičius.
Pagal surastus ragus yra sprendžiama apie toje vietoje gyvenančią elnių bandą. Jei ragus ieškotojai aptinka su kaukolėmis, akivaizdu, jog kažkuriam medžiotojui po šūvio nepavyko surasti elnio. Nebuvo tinkamai atlikta žvėries paieška. Pastaruoju metu nemažą įtaką daro vilkų populiacijos padidėjimas. Į sveiką elnią jie vargiai įkibs, bet sužeistą su malonumu pribaigia.
Beje, ragų su kaukole dažniausiai pavyksta aptikti tankumyne, kur sužeistas žvėris slepiasi.
