Baigiasi gavėnia – septynių savaičių dvasinio atsinaujinimo laikas iki Kristaus Prisikėlimo šventės – šv. Velykų. Apie šio laikotarpio prasmę ir reikšmę tikintiesiems kalbėjomės su Plungės dekanato dekanu, Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu kunigu Vytautu Gedvainiu.
– Gerbiamas klebone, dabar katalikiškasis pasaulis išgyvena gavėnios – susikaupimo ir atgailos – metą. Kokios mintys Jus aplanko šiuo metu?
– Pokalbį šia tema norėtųsi pradėti žodžiais iš Šventojo Rašto: „Ateikite pas mane visi, aš nė vieno neatstumsiu.“ Tai reiškia, kad Kristus kviečia kiekvieną. Kiekvienas pasaulio žmogus yra paliestas Dievo meilės, gailestingumo ir dovanos. Dievas, suprasdamas, ką padarė piktoji dvasia su mūsų prigimtimi, mums kaip dovaną duoda Jėzų Kristų, kuris skelbia Dievo gerumą, parodo begalinę meilę ir save padovanoja už mus visus. Tas žmogus, kuris galbūt leidžia sau pagalvoti, kad negaus tos Dievo dovanos, kad nepasieks dangaus, yra veikiamas tiesioginės piktosios dvasios įtakos. Šios gavėnios, kuri jau baigiasi, mintis turėtų būti anksčiau mano minėtieji Šventojo Rašto žodžiai, kuriais Kristus kreipiasi tiesiai į kiekvieną iš mūsų – ateikite, aš nė vieno neatstumsiu.
Svarbu atminti, kad Dievas mus apdovanojo dar viena ypatinga dovana – laisvu pasirinkimu. Žmogus yra laisvas mąstyti, kalbėti ir laisvas daryti bet ką. Vis dėlto, kad žmogaus gyvenimas turėtų prasmę, Dievas mums paliko Didįjį įsakymą – mylėk savo artimą. Mylėdamas tu nugali savo prigimtį, tos piktosios dvasios prigimtį savyje. Jeigu žmogus supranta, kad turi mylėti kiekvieną Dievo kūrinį: ir gėlelę, ir medį, ir gyvulėlį, kurie yra sukurti žmogaus džiaugsmui ir poreikiui, tuo labiau būtina suvokti, jog reikia mylėti žmogų, su kuriuo gyveni ant šito Žemės rutulio. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į savo namus. Mes kartais per įvairias gerumo akcijas koncentruojame dėmesį į neįgaliuosius, ligonius, stichinių nelaimių ištiktus žmones, bet ar susimąstome apie tai, ar tavo žmogus, gyvenantis su tavimi – tavo vaikas, sutuoktinis, tavo seni tėvai, giminės, kartais nėra ištikti šiandien tavo dėmesio, supratimo ir laiko trūkumo? Negalima Dievo atrasti neatradus meilės kiekvienam Dievo kūriniui. Apie tai kiekvienas turėtume susimąstyti laukdami Kristaus Prisikėlimo šventės.
Kalbėjau apie žmogaus laisvą valią rinktis. Vis dėlto ta laisva valia yra labai įdomi. Dievas, leisdamas tau nuspręsti, atiduoda save į tavo rankas – be tavęs jis liktų kaboti ant kryžiaus. Jėzų mes ne tik laikome ant kryžiaus, bet kiekvieną kartą pasakydami, kad neturime laiko ateiti į bažnyčią, iš naujo savo tokiu sprendimu jį prikalame prie kryžiaus. Atrodo, viskam turime laiko: krautuvei, skalbiniams, baliui, maistui, pramogoms, bet tik ne sekmadienio šv. Mišioms ir Dievui. Tuščias gyvenimas be sekmadienio šv. Mišių. Tušti ir neišliekantys darbai be maldos.
– Netrukus prasidės Didžioji savaitė. Kuo ji svarbi laukiantiems Kristaus Prisikėlimo dienos?
– Kaip žinome, Didžioji savaitė susideda iš trijų pagrindinių dienų. Didysis ketvirtadienis – tai Švenčiausiojo Sakramento ir Kunigystės sakramento įsteigimo diena. Tądien prisimename, kad Dievas mus sujungia. Penktadienis – Jėzaus mirties diena, šeštadienis – budėjimas prie mirusio Jėzaus ir laukimas tos dienos, kada Kristus prisikels. Šeštadienį šv. Mišios paprastai prasideda vėliau ir trunka ilgiau nei įprastai.
Tamsoje, tyloje Kristus nušvinta atnešdamas mums viltį – tu gyvensi. Todėl kviesčiau tikinčiuosius dalyvaujant Tridienio Mišiose pagalvoti, kam kiekvienas iš mūsų turime padėkoti, ko turime atsiprašyti, kam turėtume atleisti, jei dar neatleidome.
Svarbu atminti, kad Didįjį šeštadienį ateinant į šv. Mišias reikia atsinešti tris dalykus: visai šeimai vieną žvakę, reikalingą krikšto įžadams atnaujinti, degtukus, kuriuos kunigas pašventins, ir indelį šventintam vandeniui. Nebijokime atsinešti didesnio indo. Grįžę namo mama kaip gimdytoja ar tėtis kaip šeimos galva turi pašlakstyti namus švęstu vandeniu, pašventinti laukus, gėlių darželius, gyvulėlius – kad visur būtų viltis! Kad taip per Velyknaktį pašventinto vandens lašelį žmogus pagarbintų Dievą. Svarbu, kad ir mes patys apsišlakstytumėme – kad piktoji dvasia mūsų neveiktų.
– Kuo išskirtinis Verbų sekmadienis?
– Kalbant apie artėjantį Verbų sekmadienį, į šv. Mišias reikėtų ateiti nešantis verbų puokštelę. Kaip žinoma, tradicinė verba yra palmių šakelė. Pas mus – amžinai žaliuojantis kadagys. Užtenka jo šakelę papuošti mūsų trispalvę primenančiomis gėlelėmis, perrišti juostele – turėsite gražiausią tautinę verbą. Pašventinta verba laikoma namuose, ją galima užkišti už švento paveikslo ar padėti sekcijoje, o senąją atnešti į bažnyčią ar tiesiog sudeginti.
Ir dar. Mane stebina Plungės miesto kultūrinis gyvenimas – tai kažkas ypatingo ir savito. Jei jūs žinotumėt, ką apie jus kalba kiti kunigai! Kad Plungė yra vienas katalikiškiausių Žemaitijos miestų!
Mielieji, gerieji plungiškiai, baigiasi gavėnia, artėja Verbos, Didžioji savaitė, visai netrukus išauš ir šv. Velykų rytas. Ar Jūs girdite Kristaus kvietimą, kur jis sako: „Ateik pas mane, aš tavęs laukiu, kad būčiau su tavimi“?
– Ačiū už pašnekesį.
