„Anksčiau, kol nebuvo ryškesnių žvaigždžių, mes buvome žvaigždės. Dabar tiek daug mokytų, gabių žmonių, kad bemoksliai nebereikalingi“, – sakė Eugenija Šimkevičienė, sužinojusi, kad atvažiavome su ja pasikalbėti apie dalyvavimą bendruomeniniame gyvenime.
E. Šimkevičienei – aštuoniasdešimt dveji metai, tačiau energijos jai galima tik pavydėti. Smulkutė, vietoje nenustygstanti moteris prisipažįsta, kad garbus amžius pamažu atsiliepia sveikatai, tačiau netrukdo domėtis aplink vykstančiu gyvenimu. Ji aktyviai dalyvauja senoliams skirtose vakaronėse, domisi kitais miestelyje vykstančiais renginiais. Visiškai neseniai Eugeniją, minančią ratelio paminą, buvo galima sutikti Kaziuko mugėje. „Per gyvenimą teko verpti ne tik vilnas, bet ir pakulas. Dabartinis jaunimas jau ratelio nematęs. Paprašyta parodžiau visiems, kurie domėjosi, kaip senovėje verpdavo. Juk anksčiau iš suverptų siūlų audinius ausdavo, iš jų drabužius, paklodes, rankšluosčius siūdavo. Iki šiol prisimenu, kaip iš lininio, žaliais ir baltais langeliais austo audeklo man ir sesei sukneles pasiuvo. Pasipuošėm jomis ir „išprotėjom“ iš džiaugsmo. Nebežinojome, kur nulėkti, kam pasirodyti. Dabar vaikus nudžiuginti sunkiau. Prarado viskas vertę. Ir senieji žmonės nebesame įdomūs jaunai ir mokytai kartai. Nueina mūsų karta… Prisimenu, kai buvome didelis būrys bendraamžių, per vakarones ar šventes vieni kitus linksminome – kas dainą padainuos, kas eilėraštį padeklamuos ar suvaidins ką smagaus. Dar ne taip seniai dainavau ir aš kultūros namų moterų ansamblyje. Kartą išgirdau repliką, kad tokie pensininkai turėtų namie sėdėti. Įsižeidžiau, labai įsižeidžiau. Nors ir suprantu, kad su metais ir balsas, ir klausa silpnėja“, – atviravo moteris.
Besikalbant ant stalo atsirado albumai. Paaiškėjo, kad nuo laiko pageltusiuose lapuose užfiksuota dalelė buvusios Vilkelių pradinės mokyklos, kurioje keturių klasių išsilavinimą gavo Eugenija, istorija. Mokyklą uždarė, o vėliau tą pastatą nusipirko vyras, tapęs Eugenijos sūnaus uošviu. Dabar Rimanto šeima buvusioje mokykloje gyvena. Mama dažnai pas sūnų vieši. Ir ne tik…
1994 metais moteriai kilo mintis sukviesti buvusius Vilkelių mokyklos mokinius ir mokytojus į susitikimą. Daug pastangų ir vargo įdėjo ieškodama tų, kuriems teko minti šios pradinės slenkstį, bet susitikimas įvyko. „Buvo miela ir malonu matyti, kaip šiltai bendrauja bendramoksliai, susitikę po keliasdešimt nesimatymo metų. Sužinoti, kaip susiklostė iš šio krašto kilusių žmonių likimai. Stengiausi tokius susitikimus kas penkeri metai organizuoti, vėliau, kai gyvenimas išretino mūsų gretas, prisijungti pakvietėme ir tuos, kurie mokėsi Kyvaičių mokykloje, juk mokyklos draugavo tarpusavyje. Ir susirinko visi, ir laimingi buvo galėdami bendrauti. Štai šitame albume pasirašė, apie save papasakojo. Paliksiu albumą vaikams, gal anūkams bus įdomu, kur močiutė mokėsi, su kokiais žmonėmis augo“, – pasakojo E. Šimkevičienė.
Idėjų ir energijos nestokojančiai moteriai jos buvusi mokykla tapo erdve, kurioje galima įgyvendinti gražiausius savo sumanymus. „Paskambinu sūnui ir paprašau, kad nušienautų aplinką. Jis jau įprato, net nebeklausia, ką aš vėl sugalvojusi. Marti Dalia taip pat labai gera. Vienas už vienos žoliapjovės, kitas už kitos – ir teritorija jau sutvarkyta. Per Mykolines sukviečiau ten kaimynus, giminaičius, draugus. Suėjo visi, susinešė ką užauginę. Sukrovėme derlių, pasidžiaugėme žemės dosnumu, padėkojome kiekvienai daržovei. Kaip mokėjome, taip linksminomės, vėliau ramiai vaišindamiesi šnekučiavomės. Visi suprantame: jei nenorime susvetimėti, reikia susiburti, bendrauti“, – dalijosi savo sumanymais tveriškė.
Visą gyvenimą sunkiai dirbusi (E. Šimkevičienė daugiau nei 20 metų dirbo lauko darbininke kolūkyje ir dar keturiolika metų paštininke), moteris neįpratusi dykai sėdėti. Dienos jai neprailgsta – nuo pavasario iki rudens sukasi lauke. Jos darželyje auga daugybė senovinių lietuviškų gėlių. Žiemą, kai gamta snaudžia, Eugenija karpo skudurėlius, iš kurių neria takus, žiūri televizorių, susitinka su drauge.
Moters nuomone, dabar jos gyvenimas nėra blogas: „Man daug nereikia. Tortų ir pyragų neperku, valgau paprastai, kaip ir buvo įpratę kaimo žmonės. Tad išsiverčiu iš pensijos“.
Turėdama laiko, Eugenija dažnai apmąsto savo nueitą kelią: „Kai sugrįžtu į prisiminimus, atrodo, tarsi matyčiau seno filmo vaizdus. Nesitiki, kad tai buvo mano gyvenimas. Laikas taip prislopino išgyventų akimirkų jausmus, kad liko tik bespalviai kadrai. Bet dažnai mintyse juos prasuku – juk tai mano istorija“.
Visas Eugenijos gyvenimas prabėgo Tverų krašte. Gimusi miestelyje, vėliau gyveno Palūkalnio kaime. Buvo ketverių, kai gimdydama broliuką mirė mama. Našlys tėvas vienas trijų dukrų auginti nenorėjo, tad parsivedė į namus kitą moterį. Eugenija iki šiol prisimena, kaip liepė joms, našlaitėms, svetimą moterį mama vadinti. Sako, taip skaudu buvę, kad tų žodžių iki šiol negalinti pamiršti.
Vyriausiąją Eugenijos seserį pasiėmė auginti močiutė, o dvi mažosios liko namuose. Mergaitėms paūgėjus, mirė ir jų tėvas. Paauglės gyveno su pamote – seserys dirbo kolūkyje, o ši tvarkėsi namuose.
Kai namie trūksta šilumos, labai skubama sukti savo lizdą. Būdama devyniolikos, mergina ištekėjo. Jos išrinktasis Petras ypatingos meilės moteriai nerodė. „Gal tada vyrai taip mylėjo: dirbo kolūkyje, malkų namams parūpindavo, šieną sušienaudavo, žemę apdirbdavo, nevertė kažkaip ypatingai jam patarnauti, sekmadieniais į bažnyčią išleisdavo. Ar galėjau tikėtis daugiau? Dabar moterys vyrus siuntinėja: atnešk, paduok, paimk vaiką… Mūsų laikais vyrai karaliavo. Turėjau pažįstamų, kurios guodėsi, kad vyras net stiklinės vandens pats neįsipila. Esu įsitikinusi, kad pirmasis vyras moteriai yra likimo nulemtas, – dalijosi savo mintimis moteris.
Sutuoktiniai Šimkevičiai susilaukė keturių vaikų. Tačiau gyvenimas pamažu išretino šeimos medį. Pirmoji netektis užklupo, kai, būdamas vos metukų, mirė judviejų sūnelis. Jau dvidešimt metų, kai nebėra ir šeimos galvos Petro. Anapilin Eugenijai teko išlydėti ir vos penkiasdešimties sulaukusį sūnų. Dabar jai likę tik Rimantas ir Plungėje gyvenanti dukra Laimutė. Džiaugiasi jais Eugenija. Sako turinti ir labai gerus tris anūkus. Jos užgyventoje kraitėje – dar ir keturi proanūkiai.
Moteriai vieno gaila: gyvenimas jaunimą į užsienį dirbti išvaro. „Reikia vaikams namų, o Lietuvoje tam pinigų neuždirbsi. Bijau, kad, sunkiai dirbdami, nepervargtų, sveikatos nesusigadintų“, – jaudinosi moteris dėl užsienyje dirbančių savo artimųjų.
Tačiau pavasaris – ne apmąstymams skirtas laikas: sulaukusi gražesnės dienelės, Eugenija džiaugiasi gėlių darželyje pražydusiais pirmaisiais žiedais, skuba judinti žmogaus rankų pasiilgusią žemę.
