Prieš ketverius metus „Minijos“ žemės ūkio bendrovėje pasikeitė šeimininkai. Kalbų buvo visokių. Vieni gyvenvietės žmonės, pardavę savo akcijas svetimiems, tik ranka numojo – kaip bus visiems, taip ir mums. Kiti buvo tvirtai įsitikinę, kad naujieji šeimininkai viską išparduos, išgriaus… Praėjo vieneri metai, ėjo kiti, dabar jau ketvirti, o bendrovė kaip buvo taip ir yra: žmonės dirba, vyksta gamyba… Ko gero, krizės metai ir jai rodo savo dantis, tad vadovams rūpesčių užtenka. Apie tai ir kalbėjome su bendrovės pirmininku Vitalijum Kulše.
– Pirmininke, esate aukštaitis, ar „prigijote“ Žemaitijoje?
– Esu samdomas žmogus, tad, kur dirbu, ten turiu ir pritapti. Esu kilęs iš Pakruojo, buvo sunkiau, kol pradėjau suprasti žemaitiškai. Dabar jau kitas reikalas. Įsitikinau, kad žemaičiai – geri, darbštūs, tvarkingi žmonės. Tiesa, šeima liko gyventi Pakruojuje, ten savi namai, todėl dažnai parvažiuoju. Juk gyvenam XXI amžiuje, o ir Pakruojis ne už jūrų marių.
– Ar daug įvyko pasikeitimų esant naujiems šeimininkams. Kokia kryptimi žengiate?
– Gyvenimas nestovi vietoje, tad yra ir šiokių tokių pasikeitimų. Dalyvavome programoje „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Tiesa, minėtoje programoje jau buvo pradėję dalyvauti ir senieji šeimininkai. Mes tik tęsėme jų veiklą. Iš gautų lėšų ir pridėję savų pinigų pirmiausiai modernizavome fermas, įsirengėme 600 kub. metrų srutų rezervuarą, melžimo aikštelę, grūdų džiovyklą. Po kurio laiko įsigijome nemažai modernios technikos. Be abejo, be banko paskolos neapsiėjome, tačiau jau baigiame ją išmokėti. Bendrovė nėra vien pienininkystės krypties. Tiesa, laikome 450 melžiamų karvių, tačiau dirbame ir 1500 ha žemės, iš kurios 300 ha esame paskyrę ekologiniam ūkiui. Auginame nemažai ir grūdinių kultūrų. Išeitų, kad mūsų bendrovė daugiašakė. Be specialistų pas mus dirba dar apie 70 žmonių Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ūkis stambus, tačiau dabar, prasidėjus sunkmečiui, kaip ir visi žemdirbiai turime ir mes problemų.
– Gal galėtumėte išvardyti vieną kitą?
– Be abejo, mus, kaip ir visus, spaudžia žemos supirkimo kainos. Pieno melžiame daug, parduodame jį „Žemaitijos pienui“, o gaunam grašius. Galvojome ir apie savo pieno perdirbimo cecho įsirengimą, tačiau, norint per parą perdirbti 8-9 tonas pieno, reikia nemažų investicijų. Svarstėme, ar verta, nes prisidės ir realizavimo rūpesčiai. Kitas dalykas, nors javų derlius nemažas, tačiau vėlgi kainos gerokai kritusios. Jeigu praėjusiais metais už toną rapso gavome daugiau negu tūkstantį litų, tai šiemet beveik pusę to. Pigūs ir grūdai. Netgi svarstome, ar apsimoka juos parduoti dabar. Turime pakankamai sandėlių, tad blogiausiu atveju galėsime nusipirkę reikalingų priedų patys pasigaminti kombinuotųjų pašarų ir jais šerti savo gyvulius. Taigi, verčiamės kaip išmanydami.
-Kiek vidutiniškai uždirba jūsų darbuotojai ir ar laiku gauna atlyginimus?
– Labai gaila, kad kaip visur, taip ir pas mus, atlyginimai šiek tiek sumažėjo. Stengiamės juos išmokėti laiku. Melžėja vidutiniškai uždirba 1500 litų, mechanizatoriaus atlyginimas (priklausomai nuo jo darbo)- šiek tiek didesnis – 2800 – 3000 litų. Norėčiau pridurti, kad mūsų žmonės tikrai labai gerai dirba. Tiesa, jie ne visi vietiniai. Daugėduose ne daug jaunų žmonių. Daugiausia vaikų ir gerokai daugiau pagyvenusių. Tad pas mus dirbti atvažiuoja ir iš Rietavo, ir iš Medingėnų. Dirba net ir vienas latvis. Taigi, kol kas vietos žmonėms nedarbas negresia. Įtariu, kad nemažai jaunų žmonių uždarbiauti yra išvykę į užsienį. Beje, vienas kitas jau grįžo.
– Ar randate bendrą kalbą su Rietavo ir vietos organizacijomis?
– Norint rasti bendrą kalbą, pirmiausia reikia kalbėtis. Pagal galimybes stengiamės paremti tiek savivaldybės, tiek seniūnijos renginius, vietos žmonėms padėti spręsti savo problemas. Smagu, kad žmonės žino, jog, bėdai ištikus, pagalbos visada gali kreiptis į bendrovę. Gėlynai, graži sodybų aplinka – didžiausias seniūnijos nuopelnas. Bendrovė turi šiek tiek per didelius plotus, kad kiekvieną kampelį galėtume gražiai prižiūrėti, tačiau stengiamės. Žemės ūkio bendrovė „Minija“ visais laikais turėjo gerą vardą, tad norime jį išsaugoti ir dabar. Kitas dalykas, kad ne visada viskas tik nuo mūsų gerų norų priklauso.
– Jau kalbėjome apie bendrovės problemas. Visgi norėčiau išgirsti, koks rūpestis Jus, kaip vadovą, labiausiai spaudžia?
– Labai svarbu, kad žmogus, kas jis bebūtų – vadovas, specialistas ar darbininkas – jaustų stabilumą, būtų ramus dėl savo ateities. Kol kas to nėra. Kad ir tos pačios kainos. Jos nuolat svyruoja, o mes padaryti joms įtakos negalime. Taigi, visą laiką gyveni žmogus nerimaudamas, kaip bus rytoj.
