Darbas žemės ūkyje sunkus ir dažniausiai nežavi jaunosios kartos. Vyresnio amžiaus ūkininkai neretai skundžiasi neturintys kam perduoti ūkių, nes jaunimas mieliau renkasi gyvenimą didmiesčiuose ar užsienyje. Medingėniškiams Linai ir Stasiui Songailams tokių problemų nekyla – dar prieš metus dalį savo žemių jie perdavė į jauniausiojo sūnaus Ovidijaus rankas.
Dėl sausros – derlius mažesnis
O. Songailos tėvai visada gyveno ūkiškai. Patys daug dirbo ir savo trijų sūnų be darbo nelaikė. Jau nuo šešerių metų traktoriaus vairą sukinėjęs Ovidijus nesureikšmina savo pasirinkimo ūkininkauti, nors abu jo broliai važinėja dirbti į užsienį.
Jaunasis ūkininkas deklaruoja 10 ha nuosavos ir dar 50 ha nuomotos žemės, o bendrai su tėvais valdo 200 hektarų. Šeima ūkininkauja kartu: mama atsakinga už karvių melžimą, jis su tėčiu – už augalininkystę ir mėsinius galvijus.
Neįprastai karšta vasara šiemet kiek pakoregavo žemdirbių darbus. Daug anksčiau teko ir šienauti, ir kulti.
„Šienapjūtę jau ir užmiršti spėjome. Skubėjome pasiruošti pašarų, nes žolė anksti pradėjo džiūti. Tačiau jos būta daug – gero šieno paruošėme. Šienauja visi vienu metu, todėl labai sunku pasisamdyti techniką, jeigu neturi savo. Todėl „pasispaudėme“ ir įsigijome naują presą ir vyniotuvą“, – kalbėjo Ovidijus.
Savo žemėse medingėniškiai augina rapsus, kviečius, miežius. Šių metų vasara buvo ne itin palanki šioms kultūroms. Dėl sausros grūdai sudžiūvo anksčiau, nei varpos spėjo pribręsti, tad miežių, kviečių prikulta mažiau, nei tikėtasi. Prasčiau byrėjo ir rapsai, bet dėl menkesnio derliaus sumažėjusias pajamas amortizavo šoktelėjusios supirkimo kainos. Už toną rapsų šiemet gauta po 530 eurų.
„Dabar supirkėjai siūlo dar geresnes kainas, tačiau mes neturime grūdų kur sandėliuoti ir derlių pardavėme tiesiai iš kombaino. Vis dažniau galvojame apie sandėlį, bet savo lėšomis – be paramos – jo nepastatysi“, – svarstė medingėniškis.
Pasinaudojo parama jauniesiems ūkininkams
Vaikinas jau spėjo pasinaudoti jauniesiems ūkininkams skirta parama. Gavo 40 tūkst. eurų, iš kurių įsigijo šienapjovę, grėbiamąją, skutiklį, priekabą. Pasak jo, tokia finansinė pagalba labai svari – jam buvo kompensuota 100 proc. išlaidų, o pačiam teko sumokėti tik pridėtinės vertės mokestį. Ūkininkas tikisi, kad, pasinaudojus paramos programomis, pavyks įsigyti naują traktorių. Nori modernios, bet ne itin brangios technikos, nes jos ir remontas labai brangus.
Ovidijus dirba ir „valdišką“ darbą – su automobiliniu krautuvu „Vičiūnuose“. Išsilaikyti visiems vien iš ūkio būtų sunku. Bet jaunuolis įsitikinęs, kad perspektyvoje tai bus įmanoma. Galimybių plėstis ūkiui yra – Medingėnuose vis daugiau smulkiųjų ūkininkų atsisako ūkininkavimo ir nuomoja savo žemes stambesniesiems ūkininkams.
Per darbymetį sulaukia brolių pagalbos
Medingėniškiai svetimų žmonių nesamdo. Per patį darbymetį Ovidijui ir tėvams talkina Klaipėdoje ir Plungėje gyvenantys Nerijus ir Voldemaras.
„Toks jau žemdirbio darbas – kartais tenka mažiau pamiegoti. Per sėją, šienapjūtę ir rugiapjūtę tikrai tenka panaktinėti, ypač jeigu žinai, kad kitą dieną lietus lis. O ir broliai talkon ateina, jeigu kuris nors tuo metu Lietuvoje yra. Per sėją net prašyti pagalbos nereikia, patys atskuba padėti. Jau puikus padėjėjas mums ir sūnėnas Taironas. Jis, kaip ir aš vaikystėje, dėl technikos pametęs galvą – tik duok traktorių pavairuoti. Vasarą atostogas Medingėnuose leidžia, o per mokslo metus – visus savaitgalius“, – džiaugėsi artimųjų draugiškumu Ovidijus.
„Užkrovėme jaunėliui dalį ūkio…“
Nors O. Songaila sakė, kad niekada net negalvojęs apie gyvenimą ir darbą užsienyje, į pokalbį įsitraukusi jaunojo ūkininko mama atviravo: „Užkrovėme jaunėliui dalį ūkio, kad sulaikytume jį Medingėnuose. Raginu nusipirkti čia sau namą ir draugę Sandrą iš Plungės dažniau atsivežti, kad iš anksto žinotų, koks gyvenimas kaime laukia.“
Kaip jau minėjome, šeimos ūkis – mišrus. Medingėniškiai augina 32 galvijus, iš jų – aštuonias melžiamas karves. Pieno supirkimo kainos nors šiemet prieš sezono pradžią ir nekrito, tačiau nėra aukštos. L. Songailienė svarstė: „Jeigu auginsi vien mėsinius, tai pajamos ateis po metų, kai parduosi užaugintus galvijus. Iš augalininkystės – tik nuėmus derlių. Pajamos, gaunamos iš melžiamų karvių, – nuolatinės. Būtent todėl žemdirbiai ir neatsisako pienininkystės.“
Pasirinkimo ūkininkauti nekeistų
Iš tėvų meilę darbui ir žemei paveldėjęs Ovidijus tvirtino, kad gyventi kaime jam nėra nuobodu. „Aplink yra ir daugiau jaunų ūkininkų. Smagu, kad prireikus galime vieni kitiems padėti. Ūkio darbus dirbu nuo mažumės – visi broliai buvome tikri tėčio pagalbininkai. Žemdirbio darbas gal ir sunkus, bet manęs nė kiek negąsdina“, – kalbėjo jaunuolis.
„O jeigu laimėtumėte loterijoje milijoną, ar keistumėte savo gyvenimą?“ – pasiteiravome. „Likčiau ūkininkauti“, – užtikrintai į klausimą atsakė medingėniškis.
Sūnui paantrino mama Lina: „Nepamenu, kurio iš mano sūnų kažkas buvo klausęs, kokį automobilį pirktų, jeigu laimėtų pinigų. Ir jis atsakė: gerą traktorių.“